Kažkada apie Žvėryną galvodavau kaip apie vietą, kur galėčiau gyventi Vilniuje. Man čia atrodė labai arti centro, Vingio parko, tylu ir gražu. Maniau, čia tik elitas gyvena, ambasados įsikūrusios. Labai teigiamas Vilniaus lopinėlis.
Atvykęs iš Anglijos vis dėlto įsikūriau senamiestyje ir kaskart važiuodamas per Žvėryną stebėjausi, kaip pamažu mano nuomonė vis blogėjo: tai ne Europa, greičiau liūdna provincija, maža to, dar kažkokia užsienietiška, kaip koks Rusijos miesteliūkštis kur nors Pavolgyje.
Suklypusios trobos, kažkokie šiukšlynėliai ir griuvėsėliai. Čia kas antrą namą reikėtų griauti ir pastatyti ką nors žmoniško. Tik medžius reikia palikti.
Restoranas „Jalta” yra vienoje tų senų trobų. Turiu šiek tiek su juo susijusių prisiminimų: kažkada būtent čia, restorano sodelyje, su leidyklos atstovais sutariau dėl savo pirmosios knygos leidimo (valgiau tąsyk šaltą agurkinę sriubą).
Tačiau paskui restoranas buvo apipintas legendomis, daugiausia negeromis. Apie užsakytas gimtadienių šventes, kurios būdavo pamirštamos (bet paskui vis tiek priimami užsakymai, o dvidešimčiai žmonių patiekiami du buteliai vyno).
Aš pats kartą su šeima naiviai atėjau čia maždaug valanda po restorano atidarymo ir į klausimą, ar virtuvė jau dirba, gavau aptakų atsakymą: „Tuoj dirbs.” Po kiek laiko apspangusi padavėja mums tėškė: „Tai jūs valgyti atėjote?” To niekur nebuvau girdėjęs per visą restoranų lankymo laiką.
Dar vėliau paaiškėjo, kad iš vakaro galbūt šventęs virėjas ateina į darbą, kai išsimiega, ir tas momentas dar neatėjo.
Interneto komentatoriai iš veltėdžių ir tinginių gvardijos dar pareiškė susižavėjimą, kad virtuvės vadovas nelekia į darbą pagal švilpuką, girdi, nevergauja. Turi teisę į poilsį net ir darbo metu.
Jūs galite spėti (ir būsite teisūs), kad tokia restorano tvarka man nepatinka.
Kaip nepatinka ir dauguma lankytojų, įpratusių dešimtmečiais trintis aplinkui savo malonumui, kol kas nors kitas (tėvai, sutuoktiniai ar kiti geradariai) mąsto siaurai ir uždirba pinigus, taip pat ir jiems.
Tačiau štai atėjome. Viduje – kaip troboje. Tai gyvenamasis namas, tik be vidinių durų. Baldų negaliu apsakyti, tačiau jie labai įvairūs.
Pietų valgiaraštis – vienas lapas. Jame du variantai: vienas – 14 Lt, kitas – 15 Lt. Vanduo nemokamas.
Ufff... Ar man tikrai reikėjo čia ateiti? Ar įmanoma ką nors pamaitinti už tokius pinigus? Bet tiek to. Mes dviese, pabandome.
Sriubos. Maniškė – vištienos su makaronais (arba vermišeliais, kaip juos anksčiau vadindavo, tačiau ir „vermicello”, mažosios kirmėlaitės, ir „maccherone”, trumpi lenkti vamzdeliai, yra tik makaronų rūšys, o ne terminai) gera, nors makaroniukai (jie skaičiukų pavidalo, o tai labai miela) yra pervirti. Tačiau sriuba skani.
Užtat moliūgų ir morkų sriuba su kuminais yra išskirtinė: tikra šilta rudens dovana, o kuminų skonis suteikia Rytų, tikriausiai Indijos, kolorito. Tai brangaus restorano vertas patiekalas.
Indiški ir pyragėliai su cukinijomis bei sūriu – jie ir išvaizda, ir skoniu buvo absoliučiai nepriekaištingi, nors restoranas paprastutis ir dienos pietūs čia kainuoja tik penkiolika litų. Kvapūs, gražiai gelsvi (ir vėl rudens spalvos!) ir tešla tinkamos konsistencijos – tai mano mėnesio atradimas.
Velingtono kiauliena čia pavadinta pagal žinomą brangų patiekalą – Velingtono jautieną (Beef Wellington), didelį jautienos gabalą, apteptą paštetu, apdėtą smulkintais grybais ir suvyniotą į sluoksniuotą tešlą.
Kiaulienos gabalėliai „Jaltoje” mažesni ir tik tešla bei bulvės sieja šį patiekalą su kilniuoju giminaičiu, bet patiekalas geras, kiauliena parinkta gera ir tinkamai iškepta.
Nežinau, ką ir sakyti. Restorano išvaizda – ne silpnų nervų asmeniui.
Tai labiau gyvenimo būdas nei maitinimo įstaiga. Bet dienos pietūs dviem asmenims už skandalingai mažą kainą (kartu sumokėjome 29 Lt ir palikome 7 Lt arbatpinigių, nes kažkaip jau visai nepatogu buvo dėl tokios juokingos sumos) buvo paruošti nuostabūs, geresni, nei buvo galima tikėtis.
Ir todėl aš jiems skiriu už pietus keturias žąsis.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galėsiu taip parašyti, tačiau ką jau padarysi, apžvalgininkas esu nešališkas ir kartais malonu, kai dabartis nugali praeities blogų patirčių šmėklas.
A. Užkalnis rašo portale Laukinės žąsys.
