Kartą pajūrio kavinėje jaunas barista man padarė blogą kavą. Paprašiau padaryti dar vieną. Bet negėriau ir antrojo puodelio, nes kava buvo beviltiška. Tylėdamas užsimokėjau. Barista paklausė: „Esate priklausomas nuo stiprios kavos?“ Atsakiau: „Taip. Esu priklausomas nuo geros kavos.“ Tada vaikinas nuoširdžiai prisipažino: „Aš, pavyzdžiui, negalėčiau gyventi be stiklinės kefyro.“ Puiku. Visi esame šiek tiek, o kai kada – ir labai smarkiai nuo kažko priklausomi. Nuo stiklinės kefyro, slidinėjimo Alpėse, gero krepšinio, „Facebook“.
Aš neslepiu: esu kavos žmogus. Gimiau sulaukęs 27 metų, kai tikrasis kavos pasaulis man atkėlė savo vartus. Tai įvyko 1989 metų balandžio 11 dieną Italijoje, kai Triesto geležinkelio stotyje išgėriau pirmąjį puodelį kapučino. Kitą dieną Florencijos „Santa Maria Novella“ geležinkelio stotyje – pirmąjį puodelį espreso.
Atvykau į Italiją iš niūrios kavos pasaulio priemenės. Joje buvo kavinė „Vaiva“ Pilies gatvėje ir silpnas kavos aromatas, dūzgė vengriškų kavos aparatų malūnėliai, valgiaraštyje prie „gėrimų“ buvo įrašyta: „juoda kava su cukrumi“, „juoda kava su kondensuotu pienu“. Ir, žinoma, buvo kavos gėrimo tradicijos „su tortu“ ir „su armėnišku brendžiu“.
Pradėjęs nuolankiai dairytis po kavos valstybę – Italiją per keletą mėnesių buvau priverstas ne tik išmokti negirdėtų žodžių „espresso macchiato“ ar „cappuccino“, bet ir perprasti tai, ką mūsų lietuviškoji kavos kultūra nužygiavo per du dešimtmečius. Nužygiavo pakankamai greitai ir teisingai. Nes jeigu visiškai eilinį kavos vartotoją šiandien pavaišinčiau kava, kuri buvo geriama Pilies gatvėje „Vaivoje“, tarkime, 1986 metais, man būtų piktai pasakyta: „Kokį čia pliurzalą man siūlai?“ Eilinis vartotojas, žinoma, būtų teisus.
Bet mąstau ir apie priešingą atvejį. Jeigu 1986-ųjų „Vaivos“ kavinės klientui kas nors būtų pasiūlęs išgerti puodelį puikios espreso kavos – kokia šiandien daroma toje pačioje gatvėje, „Pilies kepyklėlėje“, abejoju, ar ji patiktų. Kodėl? Viskas labai paprasta: 1986-aisiais žmonės norėjo geros kavos, bet paprasčiausiai nežinojo, kas yra gera kava.
Šiandien sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyvenimas be kavos aromato. Be žodžių „espresso“, „cappuccino“, „latte macchiato“. Aš buvau tas - dar nesusiformavęs kavos žmogus, kuris staiga atsidūrė kavos pasaulio centre. Italija yra kavos pasaulio centras – šitai besąlygiškai pripažįsta net „Starbuck“ tinklas. JAV bendrovė iš Sietlo turi 19 tūkst. 435 kavines 58 šalyse, bet į Italiją žengti nesiryžta. Amerikiečių gigantas su beveik 12 milijardų dolerių apyvarta per metus yra bejėgis prieš tradicinį itališką barą, nes jį valdo ne akcininkų susirinkimas, o šeimininkas – barista.
Tarp Turino šiaurėje ir Palermo pietuose yra daugiau kaip 150 tūkst. barų ir maždaug tūkstantis nepriklausomų kavos gamintojų - skrudintojų. Pastebėjau keistą dalyką: šioje didžiulėje ir tobulai sutvarkytoje kavos erdvėje viešpatauja mažos proporcijos. Mažas yra tradicinis itališkas baras. Mažas, labai mažas espreso kavos puodelis. Mažai laiko – vos kelios akimirkos skiriamos jam išgerti. Nedaug kvadratinių metrų, nedaug gramų, nedaug minučių. Užtat kiek aromato, skonio ir energijos mažame espreso puodelyje, kiek profesionalumo ir fanatiško atsidavimo kavos kultui mažame baro plote.
Po pirmojo Florencijos „Santa Maria Novella“ stotyje išgerto espreso puodelio man kilo esminis klausimas: ar tie 25-30 gramų tirštos, kremingos kavos esencijos yra skystis ir jį reikia gerti, kai norisi gerti? Tai visiškai paprastas, bet svarbus ir teisingas klausimas. Jį sau užduoda kiekvienas su itališkąja espreso tradicija susidūręs kavos vartotojas, kuris buvo įpratęs kantriai ir atsargiai siurbčioti labai karštą, vandeningą, prakaitą varantį kavos skystį.
Atsakymas: ne, espreso kava nėra skirta gurkšnoti tam, kad būtų numalšintas troškulys. Espreso kava yra tiršta ir kvapni energija. Ja reikia džiaugtis, nes tai yra gryna fizinio malonumo išraiška. Kad būtų aiškiau – štai palyginimas. Tarkime, autobusas yra įprastinė transporto priemonė, skirta nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Sportinis automobilis „Ferrari“ yra bolidas, skirtas greitai lėkti ir jausti malonumą. Bet lėkimą „Ferrari“ automobiliu gali sau leisti labai mažas planetos žmonių skaičius. O kiek puodelių espreso puodelių kasdien išgeriama Italijoje? Maždaug 80 milijonų.
Mintys apie kavą – energiją ir kavą – malonumą anaiptol nėra mano. Tai kultinės „Lavazza“ frazės, jas mintinai pakartos bet kurios italų kartos atstovas. „Kava - tai malonumas. Jeigu kava - prasta, tai koks tada bus malonumas?“ Milijonus kartų prikimusiu balsu šią paprastą tiesą iš televizoriaus ekrano kartojo puikus aktorius Nino Manfredi, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį filme „Duona ir šokoladas“. Arba kita jo sentencija - apie kavos jėgą ir energiją: „Tu įkalsi jos į save, žemyn, o ji tave kilstelės aukštyn.“
„Lavazza“ išmokė kavos kultūros milijonus italų. Išmokė kavos mišinio paslapčių. Išgrynino kavos kokybės standartus, kurie dabar privalomi visiems. Priartino kavos ritualą prie mados podiumų, aukštosios gastronomijos. Meniškais fotokalendoriais suteikė kavai regimąjį vaizdą. Ištobulino naują kavos techniką.
Yra tokių prekės ženklų, kurie ne tik kažką gamina, kažką parduoda, bet ir tvirtai pasiima vietą istorijoje. Jie yra ir tiek. Ir bus, netgi jeigu ir nieko nebegamins. Aš, tarkime, nenaudoju „Apple“ kompanijos produktų – nei kompiuterio, nei telefono. Bet žinau, kad anksčiau ar vėliau šios bendrovės technologijos mane pasieks, - galbūt per kitą gamintoją, kuris bus priverstas atsižvelgti į Steve'o Jobso atradimus. Arba imkime dizainerį Giorgio Armani. Jis sukūrė tokią švarko pečių liniją, kuri įėjo į „pret-a-porter“ mados istoriją.
„Lavazza“ ne šiaip pardavinėja kavą 110 metų. Ši bendrovė kuria kavos pasaulį, formuoja skonį ir auklėja vartotoją.
Beje, pats netikėčiausias dalykas, kurį atradau pirmą kartą atvykęs į kavos pasaulį, buvo rojus. Italijos televizija jau tris dešimtmečius transliuoja „Lavazza“ klipus, kuriuose rūstus šventasis Petras atvykusius į Anapilį pasitinka su puodeliu espreso. Rojus – tai tokia smagi vieta, kurioje daug šviesos, o kava – dieviško skonio.
