Kai buvo uždaryta „Ritos slėptuvė” A. Goštauto gatvėje, Vilniuje liko didelė neužpildyta tuštuma: gausaus, beprotiškai sodraus, marškinių sagas išplėšančio, plačiais plentais ir dideliais automobiliais kvepiančio, ryškiomis neono šviesomis nuspalvinto amerikiečių maisto.
„Rib Room”, įsikūręs viešbutyje „Holiday Inn” prie plačios gatvės ir įrėmintas aukštų stiklo sienų, atspindinčių saulėlydį, yra ne turistiniame take – reikia atskiro išsiruošimo ir žinojimo, kur eini ir ko nori.
Ir pati atmosfera įėjus per viešbučio erdves yra neutraliai tarptautinė – man labai patinka, bet tai ne „senojo Vilniaus koloritas”, jei tokio tikitės.
„Rib Room”, išvertus iš anglų kalbos, yra šonkaulių salė, nes pagrindinis maistas čia yra šonkauliai. Medicinos akademijoje taip vadintųsi kabinetas, kur studentai mokosi apie šonkaulių lūžius.
Vegetarų, manau, „Rib Room” neišvarytų, tačiau jie pasijustų taip pat laukiami, kaip vienuolių sąskrydžio atstovės lošimo namuose. Čia mėsėdžių vieta.
Pilkšvai žalsvas interjeras (Arkties žalioji, arba, kaip pavadino vienas rašytojas, „pinigų spalva”) tik šiek tiek nugludina tą vyriško maisto pažadą, kurį stengiasi išgauti daugelis kepsninių, užtemdydamos patalpas ir negailėdamos tamsios odos baldų.
Mes – modernūs valgytojai, todėl užsisakau ir daržovingą patiekalą, „Cezario” salotų su vištiena (23 Lt), o kolega – sriubų trio (18 Lt), tris mažus indelius, kurių kiekviename yra skirtinga sriuba.
Dėl tų salotų net nežinau ką sakyti. Kaip Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais, taip aš kovoju su „Cezario” salotų kaitaliojimu Lietuvoje. Viskas jose gerai šiame restorane, ir sudėtinės dalys puikios kokybės, bet kam tie pomidorėliai?
Jų nereikia ir pagal receptą, jie sudirba vientisą vaizdą ir suteikia nepageidaujamos rūgšties. O „Cezario” salotose turi derėti salotų gaivumas, parmezano riebumas ir ančiuvių sūrumas.
Sriubos (prancūziška svogūnų, aštri jautienos ir barščiai) mano kolegai patiko, tik barščiai jam pasirodė skystoki. Aš paragavau, viskas gerai, bet tai problema, apie kurią esu kalbėjęs su virtuvių vadovais: kai viename patiekale yra kelios to paties dalyko variacijos, valgytojas visuomet nejučia bando nustatyti, kuri jam patinka mažiausiai.
Per vieną degustaciją vyko tas pat su trimis jautienos išpjovomis: dauguma ieškojo ne skaniausios, o mažiausiai vykusios. Širdžiai neįsakysi. Tačiau pateikimas ir išvaizda, ir pati idėja – labai įspūdinga. Tai įsimintinas patiekalas.
Kitas valgytojas kaip karštąjį patiekalą pasirenka kiaulieną su kauliuku (34 Lt ir 4 Lt už padažą) ir lieka patenkintas (jei labai norėčiau kabinėtis, sakyčiau, kad gruzdintos bulvytės galėtų būti išmanesnės: paprastai kepsninėse jos būna pjaustytos rankomis, sodriai pagardintos prieskoniais, o čia – labai paprastos).
Aš valgau glazūruotus kiaulienos šonkauliukus – lėtai virti ir kepti ant grotelių su restorane ruoštu čipotlio padažu ir anakardžių riešutais (37 Lt).
Šonkauliukai buvo dieviški ir kaina santūri (maniau, porcija kainuos brangiau): gražiai besilupanti nuo kaulo mėsa, tirštas dūmuose džiovintų pipirų padažas buvo visiškai toks, kokio norėjosi. Dar šiek tiek, ir būčiau užsisakęs antrą porciją.
Mano bičiulis užsisakė marinuotų ir keptų šonkauliukų, pagamintų lietuviškai (32 Lt ir 5 Lt už garnyrą): dar ir su troškintais kopūstais, tikra kaimo nostalgija. Tai buvo tikrai mūsų krašto, ne užjūrių, patiekalas, visiškai kitoks nei tirštu saldumu bėgantis pagrindinis amerikietiškasis vėliavnešys, bet irgi labai gardus.
Atkreipiame dėmesį į padažus, įtaisytus aukštuose perregimuose mėgintuvėliuose. Regis, paprasta, bet visi apžiūrinėja: kas čia? Ir pats padažas labiau vertinamas, kai valgytojas jo įsipila iš neįprasto indo.
Su kainomis restoranas elgiasi protingai: antrieji patiekalai įkainoti ne per brangiai, o vyriškos kompanijos užsiaugina sąskaitas (paskui – ir pilvus) užsakinėdamos alų. Dešimt litų už puslitrį paprasto „Švyturio” – solidi kaina, tačiau priekaištų neturime.
Ko norėtųsi? Gal kokių nors gausių ir didelių amerikietiškų užkandžių (yra vištienos sparnelių, tačiau šį kartą jų nebandėme). Pavyzdžiui, kukurūzų traškučių didelėje pintinėje, su sūriu ir aitriosiomis paprikomis, su salsa ir grietine.
Ir dar norėtųsi kokio nors Vilniuje neįprasto gėrimo, sakykime, ledinės arbatos – ji ir žiemą tiktų, o karštą vasarą būtų palaima.
Trise sumokėjome 289 litus ir palikome arbatpinigių.
Šiam restoranui skiriu keturias žąsis iš penkių: viskas padaryta gerai, tačiau nestabdykite savo svajonių ir pabandykite dar daugiau amerikietiškumo.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
