Buvusios „bohemiečių”, o dabar „Vilnius City Opera” trupės pastatytame operos spektaklyje „Oneginas” daug autentikos. Režisierės Dalios Ibelhauptaitės valia operos veiksmas iš XIX a. pradžios Rusijos provincijos dvarelio perkeltas į XX a. septintojo–aštuntojo dešimtmečių sovietinį komunalinį butą.
Operos herojai vilki autentiškus to meto kostiumus, dėvi iš anų laikų išlikusius perukus, virtuvėje čirškina lašinius su svogūnais.
Bet antrasis veiksmas skirtas ponios Larinos baliui. Čia jau reikia šio to gurmaniškesnio.
„Vilnius City Opera” trupė kreipėsi į garsius virtuvės virtuozus prašydama pasiūlyti receptų, pagal kuriuos paruošti patiekalai tiktų „Onegino” baliui, kuris vyks Vilniaus Kongresų rūmuose lapkričio 28–gruodžio 2 dienomis.
Beata Nicholson, Jamie Oliveris, Liutauras Čeprackas ir Deivydas Praspaliauskas sutiko pasidalyti savo patirtimi ir improvizacijomis, ką galima paruošti dideliam žmonių susibūrimui, kad ir įspūdis būtų, ir nesudėtinga paruošti, ir svarbiausia – labai skanu.
Jų receptai visą lapkričio mėnesį kiekvieną šeštadienį bus skelbiami „Lietuvos ryte”.
Šitos idėjos tikriausiai pravers visiems, ypač dabar, kai nenumaldomai artėja didelės šeimos šventės – Kalėdos ir Naujieji metai.
Šiandien savo šventinio stalo pasiūlymą pateikia Jamie Oliveris (jo receptą galima rasti šiandieninio „Lietuvos ryto” 15 puslapyje) – jau pasauline legenda tapęs virtuvės vadovas, išgarsėjęs kulinariniais šou, visiems įkandamais, paprastais (bet ne prastais) receptais ir paskatinęs net ir vyrus pamėgti maisto ruošimą.
– Jamie, kaip įsitraukėte į šitą projektą – dovanoti receptus operos spektakliui? – pasiteiravau garsiojo virtuvės vadovo.
– Pirmiausia esu neabejingas D.Ibelhauptaitės veiklai, daug žinau apie jos operas, mačiau visų spektaklių nuotraukas, pažįstu solistus, kurie dirba su ja – juk kartu dalyvavome labdaros renginyje Londone ir klausausi XYZ kompaktinės plokštelės mašinoje. (Juokiasi.)
Su Dalia esame daug kalbėję mums svarbiomis temomis ir žinau jos norą padaryti klasikinę muziką visų žmonių gyvenimo dalimi.
Tai sutampa su tuo, ką pats bandau padaryti – įkvėpti kuo daugiau žmonių iš naujo atrasti ryšį su maistu ir džiaugtis juo.
– Ar jūs įtraukiate muziką į savo darbą?
– Susiejant maistą su bet kokia meno forma pasiekiama puikių rezultatų. Be maisto menininko gyvenimas nieko nevertas! Čia turiu omeny ne tik valgį, bet ir dvasios peną. (Juokiasi.)
Mes valgome todėl, jog turime valgyti, bet jei galime panaudoti maistą tam, kad suburtume žmones bendrauti, būti kartu, džiaugtis vienas kitu, – tai fantastiška.
Aš jau dešimtmetį rengiu didžiulius labdaros vakarus ir kviečiu man įdomiausius muzikantus prisidėti, kad kartu galėtume kalbėti apie tai, kas svarbu.
Jie – muzika, aš – tuo, ką galiu daryti geriausiai, – maistu.
Jeigu ne muzikantų ir menininkų indėlis, niekada nebūtume surinkę tiek lėšų išlaikyti mano fondą „Fifteen”, kuris rūpinasi sunkiu jaunimu iš gatvės ir išmoko juos būti virtuvės vadovais, atveria duris į ateitį.
– Su kokiais menininkais, be muzikų, dar esate bendradarbiavęs?
– Neseniai pakviečiau 20 talentingų menininkų sukurti po kėdę. Tas kėdes vėliau pardavėme labdaros aukcione.
Ir dar turiu nedidelę paslaptį – pats labai mėgstu groti būgnais. (Juokiasi.)
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Įkvėpimo suteikia žmonės, kurie man tiekia savo išaugintus arba gamintus produktus – ūkininkai, sūrių gamintojai, gyvulių augintojai.
Man svarbu, kad visi žmonės, su kuriais bendrauju, savo darbą dirbtų aistringai, turėtų „draivo” keisti pasaulį į gera. Mane supa grupė įvairių savo amato specialistų, todėl neįmanoma nerasti naujų idėjų.
Be to, mūsų visų Motina žemė dovanoja didelę dovaną – metų laikų kaitą. Keičiantis gamtai kartu keičiasi ir maistas.
– Artėja Kalėdos, Naujieji metai. Dabar žmonės bijo patys ruošti valgius dideliems pobūviams. Kokią didžiausią šventę jums teko ruošti?
– Didžiausia šventė, kuriai teko ruošti maistą, – 9000 žmonių pietūs per karalienės jubiliejų.
Tiesą sakant, pernelyg nesidžiaugiau, nes įtampa, atsakomybė ir spaudimas buvo labai dideli. Sunku dirbti su meile ir atida maistui, kai jau padarei 400 porcijų. Bet mes atlaikėme ir tikrai padarėme puikų darbą.
Didžiuojuosi, kad pamaitinau Didžiosios Britanijos karalienę ir jos svečius, bet man labiau patinka mažos grupės žmonių, nes tada galiu pamatyti veidus tų, kurie valgo mano patiekalus.
Anglijoje žmonės labai mėgsta ėriuko karką. Ją reikia virti tol, kol mėsa atsiskiria nuo kaulo, o visi namai prisipildo įstabaus aromato. Recepto esmė yra tamsus tirštas padažas ir minkšta mėsa. Na, ir, aišku, alus! Šiais laikais turime didelį tamsaus alaus pasirinkimą, o svogūnų derinys su juo sukuria puikų skonį. Tamsaus tiršto padažo čia užtektų net dešimčiai karkų, bet Jūs galite gaminti jų kiek norite – dvi ar keturias.
Svarbiausia – pabaigai nepamirškite mėtų aliejaus ir žalių svogūnų laiškų. Šiam patiekalui tai yra kaip šviesos blyksnis, paprasta maža detalė, kuri priverčia patiekalą dainuoti. Prie ėriuko karkos galima patiekti vadinamuosius žiemos žalumynus: lapinius burokus, brokolius, Briuselio bei lapinius kopūstus, bet aš norėčiau pasiūlyti superdaržovių rinkinį, tinkantį ne tik Larinos baliui, bet ir artėjančių Kalėdų šventiniam stalui. Šis orkaitėje keptų daržovių rinkinys puikiai pakeis keptas bulves. Tai tik pavyzdys, kaip galima paruošti įvairių skonių daržoves vienu metu, o mėgstamus daržovių derinius išsirinksite patys.
ĖRIUKO KARKA ALUJE
Reikia: 3 nuluptų raudonų svogūnų Alyvuogių aliejaus Jūros druskos ir maltų pipirų 2 saujelių razinų 3 kaupinų valgomųjų šaukštų apelsinų marmelado 1 kaupino valgomojo šaukšto pomidorų padažo 2 valgomųjų šaukštų Worcesterio padažo 200 ml tamsaus alaus, pvz. “Guinness” 6 ėriuko karkų, maždaug po 350 g 8 šakelių šviežio rozmarino 1 litro vištienos sultinio
Serviruoti: poros kuokštelių šviežios mėtos lapelių, kelių valgomųjų šaukštų rapsų aliejaus, dviejų svogūnų žalių laiškų, obuolių acto.
Kaip gaminti: Smulkiai supjaustykite raudonus svogūnus ir sudėkite juos į didelį puodą, geriausiai tinka ketinis, vadinamsis špižinis, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, įberkite druskos ir pipirų. Kepinkite ant vidutinės ugnies pamaišydami, kol svogūnai paruduos. Tada įdėkite razinas, marmeladą, pomidorų ir Worcesterio padažus ir supilkite alų. Gerai viską išmaišykite ir palikite virti ant lėtos ugnies. Įkaitinkite didelę keptuvę su trupučiu alyvuogių aliejaus, sudėkite ėriuko karkas ir apkepkite ant didelės ugnies kas kelias minutes apversdami, kol lengvai apskrus. Tada sumeskite šviežio rozmarino lapelius ir skrudinkite, kol susidarys traški plutelė.
Svarbiausia – nesudeginkite! Perkelkite apkepintas karkas į puodą su svogūnais ir kartu supilkite visą keptuvės turinį su traškiais rozmarinais. Taip pat į puodą supilkite vištienos sultinį ir uždengę dangtį ant silpnos ugnies, troškinkite 3 valandas, kol mėsa lengvai atsiskirs nuo kaulo. Po pusantros valandos pabandykite apversti karkas, kad jos tolygiai troškintųsi. Kai ėriuko karkos bus paruoštos, atsargiai perkelkite jas į lėkštę taip, kad mėsa nenukristų nuo kaulo. Troškinio skystį elektriniu smulkintuvu paverskite vientisa mase ir toliau virkite tol, kol sutirštės. Kol skystis verda, paruoškite mėtų aliejų – atskirai grūstuvėje sugrūskite beveik visus mėtų lapus, rapsų aliejų ir truputį druskos.
Galiausiai pasiruoškite ir smulkiai supjaustytus svogūnų laiškus kartu su likusiais mėtų lapeliais – apšlakstykite juos obuolių actu. Į sutirštėjusį puodo turinį įpilkite šlakelį Worcesterio padažo ir obuolių acto. Pagamintą karštą padažą samčiu liekite ant karkų, o likusią jo dalį supilkite į ąsotėlį, kad svečiai patys galėtų juo naudotis pagal skonį. Ant viršaus barstykite smulkiai supjaustytus svogūnų laiškus ir mėtas, pašlakstę mėtų aliejumi patiekite į stalą!
Skanaus!
Visą lapkričio mėnesį kiekvieną šeštadienį žymūs virtuvės virtuozai dovanos savo receptus “Onegino” baliui, kuris vyks Vilniaus Kongresų Rūmuose lapkričio 28 – gruodžio 2d.d.
