Pakelės virtuvei pirmenybę teikia jau 30 metų
Tokia virtuve jau daugiau nei 30 metų mėgaujasi vienas Bornmuto (Didžioji Britanija) iškamšų darytojas Jonathanas McGowanas. Vyras vengia parduotuvių lentynose nugulančios sufasuotos mėsos ir dažniau renkasi pietus, pagamintus iš pakelėse randamų nutrenktų pelių, kurmių, dygliakiaulių, balandžių, varnų ar kirų.
Pirmą kartą kelyje užmušto gyvūnų J. McGowanas paragavo būdamas 14 metų. Tai buvo atsitiktinai surastas žaltys. Šis, nors ir nesužavėjęs skoniu, sužadino berniuko smalsumą ir norą ieškoti naujų potyrių.
Pabaigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs gyventi savarankiškai J. McGowanas pradėjo valgyti tik kelyje užmuštus gyvūnus. Beje, tokiu būdu jis dar ir sutaupydavo pinigų. Valgyti gaišenas jam nebuvo labai sunku, kadangi nuo pat mažų dienų gyvendamas tarp medžiotojų ir gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų visur, kur tik jis pasisukdavo, galėdavo išvysti negyvų gyvulių. „Sužvejotos žuvys, sumedžioti karveliai ar gatvėje partrenkti laukiniai žvėrys – visa tai buvo natūrali mano kasdienybė“, - teigia Jonathanas.
Be to, anot vyro, partrenkto gyvūno mėsą valgyti yra gerokai sveikiau, nei parduodamą parduotuvėse. „Vaikystėje netoli mūsų namų buvo įsikūrusi didelė mėsinius viščiukus veisianti bendrovė, ten aš kiekvieną dieną matydavau tris vištų sluoksnius: nugaišusios ir pūvančios vištos apačioje, suspaustos – per vidurį, o šiek tiek dar galinčios pajudėti – viršuje“, - pasakoja J.McGowanas. Būtent dėl šios priežasties šviežia organiška mėsa, kurią jis rasdavo prapjovęs šalikelėje rastų gyvūnų kūnus, tapo žymiai geresniu pasirinkimu už bet kurią prekybos centruose aptinkamą mėsą.
O tuo, kad surasta mėsa yra šviežia ir tinkama valgyti, J. McGowanas įsitikina atlikdamas gyvūnų autopsiją. Nors po ilgų metų praktikos dažniausiai jau vien tik žvilgtelėjęs į gyvūną jis gali pasakyti, nuo ko šis krito ir kiek laiko taip pragulėjo. Jeigu mėsa nėra šviežia, jis jos tiesiog nevalgo. Vyras sako, kad per visus šiuos 30 metų jis dar nė karto nebuvo apsinuodijęs.
Draugai į tai žiūri teigiamai
J. McGowano draugai tokį bičiulio gyvenimo būdą taip pat priėmė gana entuziastingai. Jie patys mielai dalyvauja kviestinėse draugo vakarienėse, o mėgstamiausi jų patiekalai, pasak J. McGowano, yra troškinys iš pelėdos ir daržovės, pakepintos su laukinėmis žiurkėmis.
Firminiu savo patiekalu J. McGowano laiko gruzdintus ilgakojus uodus, patiekiamus su alyvuogių aliejumi, salierais bei razinomis. O kaip vieną iš gardžiausių britas įvardija lapės mėsą, kuri, pasak jo, yra itin liesa. Jaunos laputės netgi primena vištieną. Taip pat ne ką mažiau gardi yra ir žiurkių mėsa - ji labai panaši į kiaulieną, tik šiek tiek sūresnė, todėl ją labai skanu valgyti vieną. Tuo tarpu balta ir tvirta voverės mėsa primena triušieną ir turi, anot J. McGowano, tiesiog fantastišką riešutų poskonį. „Ne kiekvienas gyvūnas įgauna skonį to, ką pats valgo, tad būtent dėl šios priežasties voverės yra nuostabios“, - teigia britas.
Populiaru ir JAV
Tačiau nors ir laikomas tikru keistuoliu, Jonathanas McGowanas toks yra ne vienas. Perplaukus Atlantą, žmonių, valgančių kelyje partrenktų gyvūnų mėsą, galima surasti dar daugiau. Pavyzdžiui, Paulas Opelis, muzikos instruktorius iš Vermonto, „pakelės virtuvę“ taip pat praktikuoja jau daugiau kaip 30 metų. Pats nemedžiojantis, tačiau be galo mėgstantis laukinių gyvūnų mėsą, jis džiūgauja kaskart šalikelėje radęs šviežiai partrenkto gyvūno kūną. Anot Paulo, likęs toliau gulėti šis tiesiog supūtų, o parsinešus į namus jį galima paversti puikia vakariene.
Tuo tarpu Aliaskoje visi keliuose partrenkti gyvūnai priklauso valstijai. Juos surinkę policininkai vėliau šiuos gyvūnus atiduota savanoriams, kurie mėsą išdoroja ir išdalija labdaros organizacijoms. O Niujorke vairuotojai patys gali pasiimti partrenktų elnių, briedžių ar lokių kūnus, tačiau tik po to, kai pareigūnai, ištyrę įvykio vietą, išduoda tam specialų leidimą.
Beje, avarijų itin padaugėja gyvūnų dauginimosi metu: spalio-lapkričio bei gegužės-birželio mėnesiais, todėl siekiant suvartoti visą tuo metu atsirandantį mėsos perteklių JAV kasmet organizuoja nacionalinius patiekalų iš partrenktų gyvūnų mėsos gaminimo konkursus. Šia tema nepamiršdama išleisti ir specialių receptų knygų.
Teigiamai vertina ir žalieji
PETA – didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija – į keliuose žūstančių gyvūnų vartojimą taip pat žiūri gana palankiai. Pasak jos, jeigu jau žmonės turi valgyti gyvulių skerdieną, tai pakelėse surandami gyvūnai yra daug geresnis pasirinkimas nei prekybos centruose randama į polietileną supakuota ir hormonais, antibiotikais bei augimą skatinančiomis medžiagomis perpildyta mėsa. Be to, gyvūno partrenkimas kelyje, anot PETA, yra daug humaniškesnis poelgis su gyvūnu, nei jo kastracija, ragų bei snapo šalinimas be anestezijos ir visos kitos emocinės traumos, kurias gyvūnai kasdien patiria pramoninio veisimo vietose.
