Vynuogių derliaus nuėmimas Prancūzijoje – ypatingas metas. O tuo labiau Bordo regione, kuris vynu garsėja visame pasaulyje.
Galimybę pamatyti tai iš arti vilnietei J. Karinauskaitei pasiūlė praėjusį pavasarį Lietuvoje lankęsis vyno ūkių „Chateau Rauzan Segla” bei „Chateau Canon” vyndarys Johnas Kolasa. Šie vyno ūkiai priklauso broliams Wertheimeriams, valdantiems „Chanel” grožio imperiją.
„Supratau, kad turiu puikiausią progą, kuria privalau pasinaudoti. Pamenu, sėdėjau su svečiu ir kolegomis prie pusryčių stalo ir tirtėjau iš laimės”, – prisimena Jurgita.
Jos planas buvo aplankyti kuo daugiau vyno ūkių skirtingose Bordo vietose, surasti galimybę padirbėti grand cru (aukščiausiai vertinami vyno ūkiai) vyninėse. Taip pat pamatyti ir pajausti dvasią, derliaus nuėmimo metu tvyrančią vynuogynuose ir vyninėse.
Tai nėra labai paprasta, mat tuo metu vyninėse visi labai užsiėmę.
Niekas į laukus nenori išleisti pradinuko, sunkiai nutuokiančio, kaip elgtis su vynuogių keke – jos ten tikrai brangios.
O dar, neduok Dieve, susižeisi žirklėmis. Kad jos tikrai pavojingos, Jurgita suprato, kai savo draugei vos nenukirpo piršto.
„Tokių smalsuolių kaip aš Bordo nebuvo daug – susipažinau su australų šeima, pora amerikiečių. Derlių kasmet skina tie patys žmonės. Kiekvienas ūkis turi savų viską kuo puikiausiai išmanančių pagalbininkų”, – pasakojo Jurgita.
Kai kuriose vietovėse dirba čigonai. Jie keliauja iš šalies į šalį skindami įvairų derlių.
Kitose vietovėse dauguma skynėjų – vietos gyventojai. Yra įmonių, kurios atsiveža pagalbininkų, pavyzdžiui, iš Portugalijos. Jie keliauja iš ūkio į ūkį, neturėdami poilsio dienų – jiems darbą organizuojantys žmonės bendrauja su daugybe vyndarių ir žino, kas, kur pradeda skinti vynuoges, kokie bus orai, ar darbus stabdys lietus.
Per daugybę metų yra susiklostę glaudūs santykiai tarp skynėjų ir ūkių, todėl patekti skinti vynuogių žmogui iš šalies neįmanoma. Turi būti įgudęs dirbti greitai ir kokybiškai.
„Beje, skynėjai labai linksmi ir laimingi žmonės”, – užsiminė Jurgita ir pridūrė, kad derliaus nuėmimo metu visai kitaip atrodo vyndariai.
Pirmosios dvi spalio savaitės – išskirtinis metas. Iš pradžių laukiama, kas pirmas su krepšiais ir žirklėmis išeis į vynuogyną. Visada regione yra pirmųjų ir paskutinių, kurie beviltiškai kažko laukia.
„Šiemet pastarųjų buvo labai mažai, derlių nuimti beveik visi pradėjo vienu metu. Iš pradžių ore tvyrojo šiokia tokia panika, apie spalio 9-ąją ji pasiekė aukščiausią tašką”, – prisiminė Jurgita, ir pati užsikrėtusi bendra nuotaika.
Tarp darbininkų visada gali pamatyti vieną žmogų, kuris labiausiai nervinasi, rūko cigaretę po cigaretės, laksto, dingsta ir vėl atsiranda. Tai – vyndarys, neretai ir vyninės savininkas. Tik jis nutaria, kada skinti uogas.
Kiekvienas savininkas nori pasitarti su vynuogynų specialistu, bet jo sulaukti labai sunku – jų yra nedaug ir pirmiausia jie užsuka pas išskirtinių ūkių savininkus.
Per porą savaičių J. Karinauskaitė aplankė aštuonis ūkius kairiajame ir dešiniajame Žirondos upės krante, kuri dalija Bordo regioną.
Jurgita pastebėjo, kad kairiajame krante, kur daugiausia brangiausių regiono vyno ūkių – „Chateau Margaux”, „Chateau Lafite”, „Chateau Mouton Rotschild”, „Chateau Latour” ir kitų – derliaus nuėmimo metas labiau įaudrintas, nervingesnis. Mat čia sukasi didesni pinigai, čia gyvybiškai svarbu išsaugoti tarptautinį pripažinimą.
O dešiniajame krante, kur prestižinių ūkių mažiau, dažniau gali išgirsti: „Ką gi, motina gamta šiemet užaugino liesesnį vyną.”
Kaip viename garsiausių pasaulyje vyno regionų Bordo vertinamas derliaus skynimas kombainais?
„Mašinos ten nėra garbės reikalas. Apie tai kalbėdami Bordo vyndariai susiraukia ir sako, kad dėl to kenčia kokybė. Jei nori pagaminti puikų vyną, turi uogas skinti rankomis”, – aiškino Someljė mokyklos vadovė.
Darbas mašina atsieina perpus pigiau, greičiau, per dieną nuskinama apie dešimt hektarų vynuogynų, todėl kai kuriems vyno ūkiams tai – tikras išganymas.
„Štai vienas vyndarys dalį derliaus skina mašina. Kolegos iš jo tiesiog tyčiojasi”, – aiškino Jurgita.
Skynėjų darbas prasidėdavo septintą ryto. Kai kurie ūkiai savo darbininkus kviesdavo prie pusryčių stalo.
„Žmonės susirinkdavo dar prieš pusvalandį ir visą laiką plepėdavo – apie orus, lietų, derliaus kokybę, puvinius, sraiges ir kitus reikalus, susijusius su derliumi. Jei likdavo laiko, dar pašnekėdavo apie šunis ir vaikus”, – juokėsi vilnietė.
Vaišindami pusryčiais ūkių savininkai parodo, kad vertina darbuotojus. Bendravimas prie stalo prancūzams – itin svarbus. Persimesti vienu kitu žodžiu pas darbininkus užsukdavo ir pats vyndarys.
Dar viena svarbi grandis – vynuogių perrinkėjai. Stovėdami prie specialių rūšiavimo stalų, kur supilamos nuo kotelių atskirtos uogos, jie turi išrinkti sugedusias, žalias uogas, kotelius, žiogus, varles ir sraiges.
Dažniausiai šį darbą atlieka vietos žmonės, kadaise dirbę ūkyje, greičiausiai netoli ir gyvenantys. Paprastai tai pensininkai, kuriems derliaus metas reiškia susitikimą su bendraminčiais, o tai – didelė šventė.
Grand cru kategorijos vyną gaminančios vyninės turi ir antrą rūšiavimo stalą, ant kurio patenka kartą jau perrinktas derlius. Kai kurios vyninės derliaus kokybę po kelių perrinkimų dar tikrina kompiuteriu. Tai vyndarių pasaulyje didžiausia naujovė.
Atėjus pietų metui, skynėjai ir perrinkėjai kviečiami į vyninės valgyklą, kur prie jų prisijungia ir vyndarys. Per pietus visada geriamas vynas, ir ne bet koks.
„Pavyzdžiui, ūkyje „Chateau Pichon Longueville Comtesse de Lalande” gėrėme 2000 ir 1975 metų derliaus vyną. Pastarasis man buvo tikras atradimas! Retai pasitaiko galimybė paragauti tokio seno ir dar puikiai vertinamo ūkio vyno”, – džiaugėsi Jurgita.
Po poros valandų vėl visi grįžta prie darbų. Jurgita prisipažino, kad tuomet prie rūšiavimo stalo jai sekėsi dirbti kur kas geriau, nes ryte uogos būna dar šaltos, nuo jų stingsta rankos.
„Perrinkėjo darbas man buvo panašus į meditaciją: stovi prie ilgo, siauro stalo, kuriuo lėtai juda uogos. Visas dėmesys sutelktas į jas ir į šiukšlių paiešką. Kai nuo stalo žengi žingsnį, susvyruoji, nes pasijunti lyg būtum nuo laivo denio išlipęs į krantą”, – juokėsi ji.
Vynuogių rinkėjai dirbdami persimeta vienu kitu juokeliu, kalbasi apie paprastus dalykus, kartais dainuoja.
Nedideli ūkiai derliui nuimti kviečiasi draugus, kaimynus – kartais užtenka savaitgalio, kad uogos būtų nuskintos.
Jurgitai tai priminė lietuvišką bulviakasį kaime pas gimines.
„Prancūzai, rinkdami uogas, ir manęs paprašė padainuoti kokią lietuvišką dainą, bet lyg tyčia niekas neatėjo į galvą. Užtraukiau brolių Frankonių dainą „Kur aukštas klevas”, – linksmai darbus vynuogynuose prisiminė pašnekovė.
Įdomu, kaip prancūzai, apie kuriuos kalbama kaip apie pasipūtėlius, priėmė lietuvę ir leido prisiliesti prie bemaž švento jiems dalyko – vyno?
„Bandau prisiminti bent kokį nutikimą, kurį galėčiau priskirti prancūzų didybei. Nepamenu”, – po kelionės ir žemės ūkio darbų Prancūzijoje pripažino Jurgita, jau dabar rašanti laiškus vyndariams tardamasi dėl kitų darbų jų ūkiuose.
