Esame išprusę kavos vartotojai ir žinome, kad yra dvi svarbiausios kavos rūšys - arabika ir robusta. „Aaa, arabika…“ Pamatę ant kavos pakuotės užrašą „Arabica 100 proc.“ kaip mat susijaudiname ir puolame skaičiuoti, ar užteks pinigų. O tie kavos gėrėjai, kuriems nereikia skaičiuoti, anksčiau ar vėliau išdidžiai tarsteli: „Aš tai tik arabiką geriu.“
Todėl šįsyk be jokių įžangų ir užuolankų bandykime padiskutuoti amžinai aktualiu kavos klausimu – arabika ar robusta? Kad būtų tikriau, paragaukime vieną kitą arabiką ir vieną kitą robustą bei aptarkime patirtus pojūčius.
Arabika ir robusta – gana skirtingo būdo augalai, skirtingi ir jų vaisiai. Arabika gimė Afrikoje – Etiopijoje, galbūt todėl jos pavadinimas susijęs su arabais. Vėliau arabika „persikraustė“ į Pietų Ameriką, Brazilija nuo 1720 metų tapo didžiausia arabikos tiekėja. Robusta liko Afrikoje.
Arabika – lepi, mėgsta gerą klimatą, kurio tropikuose paprastai reikia ieškoti kalnuose, maždaug 800-900 metrų aukštyje virš jūros lygio. Arabų kavą lengvai griebia įvairūs parazitai, ligos. Tuo tarpu robusta mėgsta ir neblogai pakenčia karštį, ji veši lygumose, o jos pavadinimas (it. robusta - tvirto sudėjimo) sako, kad šis kavos medis nėra labai išlepęs.
Arabikos pupelės – pailgos, robustos – apvalios. Arabikoje kofeino yra 0,8-1,4 proc., robustoje – 1,7-4 proc. Arabikos derlius siekia 1500-3000 kilogramų iš hektaro, robustos - 2300-4000 kg. Kava iš arabikos – švelni, subtili, aromatinga, „moteriška“. Kava iš robustos – drūta, mažiau aromatinga, bet tvirtesnio kūno. „Vyriška“.
Ragaujame. Pirmasis testas – filtriniu „plunger“ aparatu pagaminta kava iš grynaveislės Kolumbijos arabikos. Pirmasis įspūdis – geriu ne kavą, o arbatą. Įtaigus aromatas, kuriame degustacijos vadovas randa ir praneša apie citrusinių vaisių, prieskonių, švelnaus šokolado atspalvius. Tokia per filtrą pervaryta kava ragaujama be cukraus, nes bet koks menkiausias pašalinis poveikis ją gali pribaigti. Burnoje šios kavos – kaip ir nėra. Beveik nulis. Degustacijos vadovas savo pojūčius įvardija įmantriu išsireiškimu „flavour (ang. aromato visuma) - labai delikatus“. Beje, tai gana brangi plauta arabika.
Antrasis testas – gryna arabika iš Brazilijos. Neplauta, o tiesiog džiovinta. Paprastai kava fermentuojama (plaunama) priklausomai nuo klimato ir derliaus gausos. Ši arabika – žymiai išraiškingesnė už pirmąją, ji dvelkia džiovintais vaisiais, šokoladu. Kūno – daugiau, tiek daugiau, jog pagaliau galima pasakyti: geriu ne arbatą, o kavą.
Trečiasis kavos testas: 100 proc. plauta robusta iš Indijos. Ragauju smarkiai susidomėjęs, nes vien nuo minties apie gryną robustą kai kurie kavos žinovai galėtų ir nualpti. Nenualpau. Tvirto kūno kava su silpniau išreikštu aromatu, kuriame galima užčiuopti šviežių pipirų, gvazdikėlių, džiovintos medienos aromatą.
Klausimas: kas geriau – įtaigus aromatas ir gležnas kūnas (arabika)? Ar silpnas aromatas ir tvirtas kūnas (robusta? Interpretuoju absoliučia banalybe virtusį posakį apie skonį dėl kurio negalima ginčytis (šis posakis tarsi gelbėjimosi ratas tarnauja tiems, kurie neturi savo nuomonės): sunkus arabikos gyvenimas be robustos. Žinoma, jeigu kava gaminama filtriniu aparatu arba plikoma, kaip kad plikoma arbata, ką gi - galbūt galima ir apsieiti be robustos. Kava tokiu atveju geriama nosimi, nes arabika – tai aromatas.
Jeigu kava gaminama itališkai – espreso kavos aparatu kalbėti apie aromatą, tik apie aromatą ir vien tik apie jį – beprasmiška. Espreso kava – tai ne tik kvapas, tai ir skonis. Kūnas. Konsistencija. Italai šį tirštą, aliejingą kavos sluoksnį vadina „crema“. Lietuviškai būtų „puta“, bet kažin ar tai puta. Kremą dovanoja robusta, tie 20, 30 ar net 50 proc. kavos snobų niekinamos kavos, be kurios espreso nebūtų espreso, o šviesiai geltonas kvapnus gėrimas.
Grįžkime prie magiško užrašo ant kavos pakuotės „Arabica 100 proc.“. Kiek jame iš tiesų yra kavos magijos? 70 proc., o gal ir daugiau pasaulyje skrudinamos kavos yra arabika, bet esama arabikos rūšių, kurių kilogramo kaina – 1 euras, ir esama arabikos, kainuojančios 100 eurų. Tad pasitikėti vien tik skambiu pavadinimu neverta. Ypač tais atvejais, kai ant pakuotės nebus paaiškinta arabikos kilmė. Tada geriau – mišinys. Tikrą kavą sąžiningai pateikiantys gamintojai visada parašo: „100 proc. arabika iš Brazilijos ir Kolumbijos“. Ir išprusęs vartotojas žinos: Brazilija – tai kūnas, Kolumbija - tai aromatas.
Pasaulis iki šiol buvo pamišęs dėl arabikos. Skandinavijos šalyse ir JAV – arabikos kultas. Ar šie kraštai diktuoja kavos madas? Kažin. Šiaurės Europa ir Šiaurės Amerika tvirtai pirmauja kiekio lenktynėse ir išgertos kavos litrais, tenkančiais vienam gyventojui.
Italija nesigėdija mišinių su robusta. Neseniai „Facebook“ socialiniame tinkle italų kavos mėgėjai netgi griebėsi specialios robustos gelbėjimo akcijos. Kaip ten bebūtų, galiausiai atsitinka taip: užkietėjęs grynos arabikos gerbėjas nuvažiuoja į Italiją, ryte nueina į eilinį Romos ar Neapolio priemiesčio barą, užsisako puodelį espreso ir galiausiai sušunka: „O, kokia gera kava!“ Ir tik vėliau pradeda aiškintis mišinio sudėtį – kiek arabikos, kiek robustos.
Nesakau, kad robusta be arabikos yra tobula kava. Bet arabika be robustos irgi kažin ar bus tobula. Juk daili moteris be tvirto vyro – negeras reiškinys, ar ne?
