Ir vis tik ji egzistuoja… Ne tik egzistuoja, bet ir dovanoja esminį gėrį: sveikatą, ilgesnį gyvenimą ir kasdienį skonio malonumą. Panacėjos vardas – Viduržemio jūros dieta. Apie ją prirašyta ir prikalbėta tiek, kad užtenka ištarti, ir visiems pasidaro neįdomu.
Vieni netikėjo ir toliau netiki. Kiti tikėjo, kaip tikima kiekviena iš pradžių madinga dieta, kuri vėliau nusibosta, ir tiek žinių. Treti sako: valgėme mėsą ir toliau valgysime. Mes ne graikai, kad graikiškus riešutus graužtume. Ir ne italai, kad alyvuogių aliejų vietoje grietinės garbintume. Esame lietuviai, vyrai – mūrai mėsėdžiai, tiesa, gana trumpalaikiai, nes mūsiškė yra pati menkiausia tikėtina gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje.
Ir atleisk, Viešpatie, Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, kuri užsimena apie PVM mėsai mažinimą, o iš tikrųjų kalba apie būdą sutrumpinti ir taip trumpus mūsų vyrų 68,5 metus šioje ašarų pakalnėje. Vyriausybės planas aiškus, bet vertas vieno esminio papildymo: PVM mėsai mažinimas turėtų būti siejamas su PVM mažinimu karstams. Nes jų poreikis, pingant mėsai, vis didės.
Bet aš – ne apie politiką, o apie maistą. Apie tą maistą, kuris gydo, kaip sakė senelis Hipokratas. Šiomis dienomis Italijos valstybinis statistikos institutas ISTAT paskelbė oficialius duomenis, kurie patvirtina: Viduržemio jūros dieta tikrai egzistuoja. Kol kas.
Štai ISTAT duomenys: Italijos vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė šiuo metu yra 74,70 metai, moterų - 81,20 metai. San Mauro del Čilento miestelyje ir jo apylinkėse skaičiai yra tokie: vyrai gyvena 79,54 metus, moterys - 85,23. Lyginant su mumis - vyrais mūrais mėsėdžiais, eilinis makaronų valgytojas gyvenimu džiaugiasi penkeriais metais ilgiau. Makaronų valgytojas iš San Mauro del Čilento – 11 metų ilgiau.
Kraustomės visi į San Maurą? Beje, kur yra šis Dievulio užkampis? Pietų Italijoje, Kampanijos regione. Šimtas kilometrų žemiau Neapolio. Ten šilta, ir vynas nebrangus. Bet kažin ar patiktų. Įpratusiems prie ritualinės savaitgalio procesijos „Akropolio“ kasose būtų liūdna. San Maure tokio ritualo nėra, nes nėra ir „Akropolio“. Apskritai nėra prekybos centrų.
Manau, ši aplinkybė yra vienas svarbiausių XXI amžiaus Viduržemio jūros dietos punktų. Čia žmonės maistą perka turguje arba nedidelėse kooperatyvų parduotuvėse. Jose prekiaujama vietoje pagamintais produktais: vietinis alyvuogių aliejus, vietinis vynas, vietoje skrudinta kava, vietinis mineralinis vanduo, daržovės, makaronai, sūriai. Stambiems gamintojams neapsimoka į tokį užkampį vežti didžiuosiuose miestuose prekybos centrams privalomus produktus su beveik vienodomis etiketėmis.
San Mauro del Čilento miestelis priklauso vadinamajam sveikatos trikampiui Čilento vietovėje, kurį atrado ir aprašė Minesotos universiteto profesorius Ancelas Keysas. Po karo atvykęs tirti Italijoje dislokuotų kariškių sveikatos, profesorius apstulbo: vietinių gyvenimas buvo 10-15 metų ilgesnis už amerikiečių, nors amerikiečių sveikatos apsauga kokiais dviem-trim dešimtmečiais lenkė vietinę.
Genai? Nesąmonė. Šitai įrodė pats profesorius A. Keysas: Viduržemio jūros dietos atradėjas - grynakraujis amerikietis įsikūrė netoli San Mauro esančiame Pjopio miestuke ir sėkmingai prasitęsė savo gyvenimą iki 101 metų. Atsitiktinumas? Irgi kažin. Profesoriaus žmona sulaukė 96-ių.
Daržovės, alyvuogių aliejus, vaisiai, šlakelis raudono vyno, pasta.
Mineralinis vanduo, daug vandens. Mėsa – tik retkarčiais, bet – aukščiausios kokybės. Reguliari mityba, jokių kramsnojimų ir užkandžiavimų. Vietoje pramoninės, į dailius popierėlius suvyniotos prekybos centrų produkcijos – vietinės gamybos, tradicinis maistas. Meilė maistui. Pagarba skoniui. Jokių pusfabrikačių. Jokių šaldiklių. Neužterštas oras. Fizinis aktyvumas. Reguliarus seksas. Socialinis bendravimas. Tokia ji – XXI amžiaus Viduržemio jūros dieta.
Vienintelis Čilento gyventojų ilgaamžiškumo paaiškinimas yra ideali mityba. Nes tenykščiams žmonėms įprastos gyvenimo būdo nuodėmės anaiptol nesvetimos: jie ir dūmą peša, ir saldumynais papiktnaudžiauja, ir pas gydytojus reguliariai kažin ar lankosi. Jeigu pietų Italijoje sveikatos apsauga veiktų taip, kaip, tarkime, Švedijoje, vidutinė gyvenimo trukmė, matyt, šautų triženklio skaičiaus link.
Jau girdžiu piktus grietinės mėgėjų niurnėjimus: „O mano senelė lašinius kasdien valgė ir iki šimto metų laimingai gyveno…“ Galbūt. Užtat tikrai nevalgė dešros su kokiais septyniais „e“ ir kolos negėrė. Ir nesėdėjo valandų valandas prie kompiuterio. Daržus ravėjo, sunkiai fiziškai dirbo. Kita vertus, fiziologinė ir psichologinė šiauriečių priklausomybė nuo proteinų tampa vis akivaizdesnė. Nemažėjanti savižudybių kreivė irgi.
Man ramybės neduoda garsaus Neapolio virėjo, tris „Michelin“ žvaigždes iškovojusio restorano savininko Alfonso Iaccarino pastebėjimas užsienio žurnalistams: „Ar žinote, kodėl mes atrodome puikios nuotaikos? Netgi tada, kai, rodos, nebūtų tam jokių priežasčių? Valgome daug pastos. Makaronai mažina agresyvumą ir gerina nuotaiką!“
Valdžios mintys labiausiai širdies kraujagyslių ligomis apsėstai Europos tautai sumažinti PVM mėsai, mano akimis žiūrint, yra riebus, mėsiškas absurdas. Autodafė. Kitas žingsnis galėtų būtų nemoka kiaulienos taukų distribucija. O Viduržemio jūros dieta tebus priešams. O sau? Absoliuti jos priešingybė – Baltijos dieta. Atsiprašau, ne Baltijos, o baltymų.
