Vilniaus mažojo teatro aktorius ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas J. Braškys be silkės neįsivaizduoja šventinio stalo.
Kad silkė įgautų skonį, kurio neįmanoma pamiršti, daug kas priklauso nuo to, kaip ruošiami svogūnai ir kitos daržovės.
Storesnė nei riešas – tik tokias silkes renkasi J. Braškys.
Nuėjęs į turgų aktorius visada teiraujasi pardavėjos, ar silkės silpnai sūdytos. Tuomet jų nereikia mirkyti piene.
Silkė turi būti rausva. Jei lupant odą raumuo nežvilga, būna gelsvas, lyg pradėjęs rūdyti – tai ženklas, kad silkė pernelyg ilgai mirko ir gali būti nešviežia.
Be to, svarbu, kad valgant silkę kuo mažiau ašakų patektų tarp dantų.
„Todėl reikia kantrybės ne tik lupant silkę, bet ir išrenkant ašakas. Būtina turėti aštrų peilį ir šiek tiek išmanyti apie žuvies anatominę sandarą”, – aiškino J. Braškys.
Išėmęs silkės vidurius, vyras pirmiausia pašalina pelekus. Silkės odą jis pradeda lupti nuo galvos uodegos link.
Ištraukęs ašakas, supjausto silkę nedideliais gabalėliais ir sudeda į lėkštę. Pusė darbo jau atlikta. Toliau daug kas priklauso nuo to, kuo silkė bus gardinama.
Netoli Giedraičių, Molėtų krašte, augusiam J. Braškiui silkė – ne tik vargšų maistas. Silkė gali būti ir prabangos ženklas.
Pavyzdžiui, rusų dramaturgo Antono Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas” pasakojama apie tai, kad silkė gali būti paguoda netekus turto.
Kai už skolas iš varžytynių parduodamas sodas, nuskurdusioms seserims jų brolis parveža dovanų ančiuvių ir Kerčės silkių.
Carinės Rusijos laikais tokių silkių būdavo patiekiama tik ant pasiturinčiųjų stalo.
Vaidindamas šiame spektaklyje aktorius J.Braškys irgi tikisi kada nors paragauti Kerčės silkių. Tačiau dabar Kerčės silkių prie Krymo pusiasalio ir Azovo jūroje yra katastrofiškai sumažėję.
Gardžiausia silkė, kokią kada nors yra ragavęs J.Braškys, buvo Islandijoje, kur aktorius gastroliavo su teatro trupe.
Skani jam pasirodė ir Norvegijoje bei Švedijoje mėgstama saldžiarūgštė silkė, kuri būna pagardinama raugintais agurkais.
Prie silkės, kaip ir prie kitos žuvies, tinka rūgštis, pavyzdžiui, citrinų sultys, tik acto J.Braškys nemėgsta.
Kai pasiilgsta vaikystėje ragautų patiekalų, J.Braškys nulupa svogūną, susmulkina griežinėliais, supjausto silkę ir uždeda daug grietinės.
Dar vienas greitai paruošiamas patiekalas – silkė su keptais svogūnais ir pomidorų padažu. Kad silkė nesuminkštėtų, būtina atvėsinti pakeptus ir pomidorų padažu pagardintus svogūnus.
Silkių receptai su virtais burokėliais ar raugintais grybais Braškių šeimoje yra perduodami iš kartos į kartą.
„Vienintelio dalyko, kurio nemėgo mano motina ir aš to nemėgstu, – valgyti greitai ir iš mažų lėkščių”, – prisipažino aktorius.
Viena silkei skirta lėkštė į J.Braškio ir jo žmonos aktorės Larisos Kalpokaitės namus atkeliavo net iš Pietų Korėjos, kur vyko Vilniaus mažojo teatro gastrolės.
Naktį skubėdamas Seule apsipirkti vilnietis įsigijo pailgą keturkampę porceliano lėkštę, kurią naudoja tik silkei.
J.Braškiui patinka eksperimentuoti virtuvėje. Gamindamas įvairius patiekalus jis pailsi, atitrūksta mintimis nuo darbų.
Aktorius įsitikino, kad raudonojo vyno actas ir cukrus gali neatpažįstamai pakeisti silkės skonį, bet reikia negailėti raudonųjų svogūnų, kurie mažiau aitrūs nei įprasti.
Nors karamelizuoti svogūnai iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi nuo tarkuotų burokėlių, salstelėjęs ir šiek tiek rūgštokas skonis nė iš tolo neprimena virtų burokėlių.
Ruošdamas saldžiarūgštę silkę, J.Braškys nulupa bent 300 gramų raudonųjų svogūnų. Kepdamas juos keptuvėje įberia 100 gramų cukraus ir įpila apie 100 mililitrų raudonojo vyno acto.
Ant lėtos ugnies ištirpinęs cukrų J.Braškys keptuvėje dažnai maišo raudonuosius svogūnus.
Svogūnų negalima ilgai kepti, jie neturi suminkštėti. Karamelizuotus svogūnus atvėsinus ir sudėjus į lėkštę, šalia galima išdėlioti silkės gabalėlių, o valgį papuošti šakele krapų ar petražolių.
„Šiandien – dar viena premjera”, – juokėsi aktorius, pasakodamas apie dar vieną silkės receptą.
Tai vyne marinuota silkė su keptomis daržovėmis.
Nusipirkus raudonų saldžiųjų paprikų, šį patiekalą galima paruošti Kalėdoms.
Pripjausčius papildomai geltonų ir žalių saldžiųjų paprikų, toks patiekalas galėtų tikti ir Vasario 16-osios šventei, nes primintų tautinės vėliavos spalvas.
