Darboholikai ir protestuotojai
Žmones, kurie sakosi nelaukiantys ir nešvenčiantys švenčių, galima suskirstyti į keletą kategorijų.
Yra tokių, kurie nešvenčia vadinamųjų socialinių švenčių, tokių, kaip Kalėdos, Naujieji metai, Motinos diena, Tėvo diena, taip pat nešvenčia individualių švenčių – gimtadienių, ir yra neigiamai nusistatę prieš savaitgalius. Tai vadinama „savaitgalio sindromu“ - jis dažniausiai būdingas darboholikams.
„Jiems šventės yra peilis, - aiškina psichologas. - Darboholikams tai atrodo visiškai beprasmis laiko švaistymas. Jie nelaukia nei švenčių, nei savaitgalių, nei atostogų“. Kraštutinė „savaitgalio sindromo“ apraiška – išėjimas į pensiją. Tuomet žmogus pasijunta niekam nereikalingas.
Kita žmonių grupė – tie, kurie linkę nešvęsti savo individualių švenčių (gimtadienių), bet mielai švenčia socialines (tokias, kaip Kalėdos). Individualių švenčių nešventimas rodo, kad žmogus nepatenkintas savo gyvenimo kokybe – tiek psichologine, tiek buitine, tiek finansine.
„Tai žmonės, kurie neigiamai nusiteikę dėl savo amžiaus, gyvenimo kokybės. Jiems atrodo, kad dar vieni asmeniniai jų „nauji metai“ nieko naujo jų gyvenime neatneš. Jie tik pasens. Jie nemato „gražios ateities“, todėl gimtadienių nešvenčia, tiktai liūdnai konstatuoja, kad tapo metais vyresni, bet nieko gero iš to nėra“, - sako A. Kaluginas.
Atskira kategorija – žmonės, nešvenčiantys tradicinių švenčių. Dažniausiai tai paaugliai, jaunimas. „Tie žmonės rodo savo protestinį elgesį prieš visuomenę, sako, kad švęsti Kalėdas ir kitas tradicines šventes yra bandos jausmas, - dėsto psichologas. - Bet įdomu tai, kad tas pats jaunimas labai aktyviai švenčia Valentino dieną arba Heloviną“.
Kiti, sakantys, kad nešvenčia socialinių švenčių, galvoja apie sunkumus, susijusius su šventimu. „Tai yra stalas, valgių gaminimas, maisto pirkimas, išlaidos. Jeigu tu nekvieti svečių, o eini pas kažką – reikia pirkti dovanas. Tai irgi problema, irgi išlaidos, irgi galvos skausmas. Nenorėdami tų galvos skausmų ir finansinių išlaidų, jie patys neina į svečius ir pas save nieko nekviečia“, - aiškina A. Kaluginas.
Sunkiausia – vienišiems
Švenčių nelaukia ir žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių išgyvena depresyvias nuotaikas, yra prislėgti. Šią depresiją sukelia ne pats šventinis šurmulys. „Šventės jiems tikrai paaštrina depresiją, - - sako psichologas. - Dėl vidinių pergyvenimų, netekčių – tai nebūtinai artimo žmogaus netekęs, jis gali būti netekęs ir darbo – jis jau yra depresinėje būsenoje, ir šventė jam yra papildomas dirgiklis“.
Toks žmogus nešvenčia švenčių, nes mano, kad nėra kuo džiaugtis – gyvenimas prastas, sveikata bloga. „Tokiems žmonėms suteikdamas psichologinę pagalbą, bandau juos įtikinti, kad šventės yra gerai, visgi reikia džiaugtis, o ne bristi į tą liūdesio liūną“, - sako A. Kaluginas.
Ypač sunku per šventes žmonėms, kurie galbūt norėtų švęsti, bet yra vieniši – išsiskyrę su mylimaisiais, palaidoję sutuoktinį, išleidę vaikus į užsienį, neturintys draugų. Psichologas tokiam žmogui, kad per šventes nesijaustų blogai, rekomenduoja paprastą priemonę – nueiti į bažnyčią.
„Jeigu tai tikintis žmogus – o mūsų Lietuvoje pagyvenę žmonės, kaip taisyklė, yra tikintys, - apsilankymas bažnyčioje per Kalėdas yra geras būdas praskaidrinti savo socialumą. Ten gražu, šventiška, viskas papuošta, yra žmonių, su kuriais galima pabendrauti“, - pataria psichologas.
Kitas būdas praskaidrinti vienišas šventes – suteikti sau mažų malonumų. „Pasidengti nors kuklų ir mažą, bet šventinį stalą. Padaryti sau šventę – kad ir prie to televizoriaus. Jeigu yra nors maža galimybė – pasiskambinti draugams, kurie neišvykę iš Lietuvos, likę iš senų laikų. Galbūt pasiūlyti jiems pasivaikščioti po savo miestą, aplankyti miesto aikštėje pastatytą eglutę“, - dėsto A. Kaluginas.
Psichologas pataria nevengti šventinės nuotaikos, nes susidaro užburtas ratas. Atsisakęs pasinaudoti švenčių sudaroma galimybe pasidžiaugti, į liūdesį pasinėręs žmogus dar giliau į jį nugrimzta.
Šventės žmonijai būtinos
A. Kaluginas nemano, kad nešvęsti švenčių yra kažkas nenormalaus ir iš karto signalizuoja apie kokį nors psichologinį sutrikimą, tačiau pabrėžia, kad šventes žmonija išradusi ne veltui.
„Žmonijos istorijoje šventės egzistuoja tūkstančius metų – jos juk ne šiaip sau buvo sugalvotos, - sako jis. - Nesvarbu, kad tai – Kalėdos, Naujieji metai, gimtadieniai, vestuvės, - šventės reikalingos žmonėms. Jos atskiria kasdienybę nuo gražių, emociškų pergyvenimų. Jos visada buvo. Visose kultūrose yra švenčių. Nėra pasaulyje kultūros, kurioje nėra socialinių švenčių“.
Pasak psichologo, nešvęsti švenčių nėra nenormalu, bet ir nėra gerai. „Švenčių per metus nėra daug. Jos tam ir padarytos, kad pakeltų žmonių emocinę būseną“, - aiškina jis.
Darboholikui – planuoti, protestuotojui - „kartu nešvęsti“
Žmogui, panirusiam į darbus ir chroniškai nesugebančiam kelis metus iš eilės išeiti atostogų, psichologas linki taip pat bent vienai dienai atsiplėšti nuo savo rutinos ir padaryti sau šventę, pabūti šeimos rate – iš to naudos gaus ir pats, ir jo šeima.
Kad būtų lengviau tą padaryti, A. Kaluginas pataria žmonėms, turintiems ryškius darboholizmo požymius, užsiimti šventės planavimu, paskaičiuoti išlaidas, paplanuoti pirkinius, svečius, pagaminti pakvietimus – kad ši veikla būtų kažkuo panaši į darbą.
O maištautojus prieš sistemą, garsiai deklaruojančius, kaip nemėgsta ir nenori švęsti Kalėdų, A. Kaluginas ragina palikti ramybėje. Tokių paauglių tėvams patartina neversti vaikų dalyvauti šventiniuose giminės susibūrimuose, kad ir kaip norėtųsi, kad juose dalyvautų visa šeima – nepatenkintas, kad buvo priverstas, protestuojantis paauglys gali tik sugadinti šventę kitiems.
Tai nereiškia, kad tie jauni žmonės nepajus šventės. „Labai dažnai jauni žmonės susivienija „kartu nešvęsti“, ir tai jiems yra savotiška šventė. Kartu nešvęsti Kalėdų – jiems jau yra kažkas neįprasto, savotiška šventė, savotiška proga, suteikianti galimybę bendrauti, būti savo bendraamžių rate“, - aiškina psichologas.
Jaunimas mieliau švenčia kitas šventes, mažiau tradicines mūsų kultūrai, o Kalėdas su jų pasakomis neretai suvokia kaip vaikystės, nuo kurios taip norisi atsiriboti, atributą, arba kaip „senių, sėdinčių prie stalo“ šventę.
