Dar yra Užupio angelas bei ta baisi vieta ant Vilnelės kranto.
Dabar Užupyje yra jau „Laukinėse žąsyse“ aprašyti ir dėmesio verti „Druskos namai“, beje, tripadvisor.com svetainėje reitinguojami pirmoje vietoje. Taip pat – maloniai stebinantis, paprastas alubaris „Šnekutis“, siūlantis įdomesnio pilstomo alaus ir skleidžiantis lietuviškos virtuvės tradiciją. Kartą apsijuokiau prieš britus turistus, kurie skvere manęs klausė apie „kažkur čia netoliese esančią lietuviško maisto užeigą“.
Sakiau, ką jūs, čia tik picerijos ir „Tores“... Kokia gėda, kad neparodžiau eiti link „Šnekučio“. Beje, sklinda kalbos, kad šeimininkai apie save skelbia pakankamai garsiai – pavyzdžiui, lankstinukuose keliaujantiems į Lietuvą.
Dar sklinda kalbos, kad žuvininkai iš „Šturmų švyturio“, aprūpinantys mus šviežia lietuviška žuvimi, irgi turi labai gražių ir laukiamų idėjų dėl nedidelio žuvies restoranėlio. Na, o šį kartą mes traukiame į šią vasarą duris atvėrusį mažą šeimyninį restoranėlį „Bel Ami“.
Keletą kartų nesėkmingai bandžiau rezervuoti staliuką: nesėkmingai, nes viskas būdavo užsakyta dar prieš 3-4 dienas, o tai jau yra šioks toks ženklas. Restoranėlis įsikūrė patalpose, kur anksčiau buvo naminio maisto krautuvė, deja, neišlaikiusi greta esančios „Iki“ konkurencijos.
Tik vėliau supratau priežastį, kodėl čia viskas rezervuota: juk vietos tėra vos keliems staliukams. Čia telpa apie 20 svečių, tačiau tai anaiptol nėra blogai – man patinka jaukios erdvės, ypač, jei akį glosto neįkyrus, apgalvotas ir paprastas interjeras.
Restorano šeimininkai apie save „Facebook“ profilyje rašo, kad netrukus atvers dar vieną vietelę prie slidinėjimo trasų Liepkalnyje. Pasirodo, yra du broliai šefai Gedvilai, o „Bel Ami“ restorane lieka dirbti Taurius. Pats Taurius ir pasitinka mus tą eilinį šeštadienio vakarą.
Vakarienei šį kartą pasirenkame ankstyvą metą – penktą valandą, tačiau su ta mintimi, kad spėtume atsigauti nuo galimo persivalgymo, mat čia deklaruojama „kaip pas mamą“ maisto idėja. O tai, suprask, gresia apsirijimu, nes juk pas mamą visko būna daug ir skanu. Tačiau viskas, kaip paaiškėja vakarienės metu, apskaičiuota, ir mes išeiname sotūs, laimingi, bet nepersivalgę.
Valgiaraštis tikrai trumpas: vienas starteris, viena sriuba, trys pagrindiniai patiekalai, vienas desertas ir keletas gaiviųjų ir karštų gėrimų. Čia būsimiems lankytojams, kurie mėgsta gerą maistą derinti su geru vynu, turiu pranešti blogą žinią: vyno ir jokių kitų alkoholinių gėrimų kol kas nėra. Manau, ne tik mes, bet ir šeimininkai tikisi, kad šis nesklandumas bus pašalintas artimiausiu metu.
Kadangi rinktis patiekalus daug laiko neatima, imame tuno ir lašišos tartarus starteriui (12 litų), žirnelių ir mėtų sriuba nelabai vilioja, tad atsisakome, o pagrindiniams renkamės sterko kepsnį ir jautienos išpjovą. Jautienos kulninės troškinys „Ossobuco“ - įdomu, tačiau šefas sako, kad bus tik apie 8 val. - suprantama, nes tam reikia ilgo ir lėto troškinimo proceso, be to, įtariu, kad didžioji dauguma kitų valgytojų irgi ateis vėliau.
Užkandis skanus, patiektas su šviežiai paskrudinta ir pačesnakuota duonele, tačiau tai nėra tas patiekalas, kuris sužavi ar įsimins ilgam. Tartaras įprastai būna iš šviežių (neapdorotų) produktų – jautienos, žuvies ar daržovių, o čia mus pasiekia konservuoto tuno ir sūdytos lašišos kapotinis, tačiau mes nesiraukydami sušveičiame.
Sterko kepsnys su traškiomis vos apkeptomis, drįstu sakyti, žieminėmis daržovėmis (ankštiniai žirneliai, cukinijos) bei ryžiais (28 litų) - puikus. Šefas, girdintis, ką mes pliurpiame, patvirtina - taip, čia Šturmų švyturio žuvis. Smagu, kai vyksta tokia tarsi simbiozė tarp kaimynų. Žuvis šviežia, neperkepta, neužgožtas natūralus jos skonis – vos juntamas jūros vandens sūrstelėjimas, tekstūra ir spalva idealiai subalansuota. Džiaugiamės.
Jautienos išpjova pateikiama su keptu savojiniu kopūstu bei paprikomis (33 litai). Kadangi esu didelė visų rūšių kopūstinių daržovių mėgėja – man tai puikus derinys. Mėsos minkštumas nustebina, pripažįstu, kad seniai tokį valgiau. Mėsa iškepta (mano skoniui) idealiai, tačiau vis dėlto turėčiau priminti, kad ne visi yra žaliavalgiai – čia, aišku, juokauju, t. y., turiu galvoje, kad reikėtų paklausti, kaip tą kepsnį iškepti.
Turiu keletą draugių, kurios net pašiurptų nuo tokio žalumo mėsos savo lėkštėje. Gabalėlis iškeptas ne visai tolygiai - viena dalis vidutiniškai žalia, kita – vos vos gavusi karščio, tačiau manęs tai nė kiek neliūdina, nes, pasikartosiu, parinkta išpjovos dalis, taiklus pipirų ir druskos kiekio parinkimas duoda tikrai puikų rezultatą. Norėčiau dar vieno kitą kartą.
Desertą imame net nesvarstę – tai įvairių vaisių ir uogų šerbetas. Įprastai šis desertas labai tinka vasarą, tačiau net ir vėsų žiemos vakarą po sočios vakarienės jis tikrai atgaivins. Tikiuosi, kad tai bus gan vandeningas (dėl pridėto ledo/vaisių išskirto vandens), tačiau tai, ką gauname, vėl nustebina. Nesu tikra, kas dar įdėta, tačiau turbūt jogurtas arba kažkas panašaus, nes tekstūra labiau primena vaisinius naminius ledus, nei sušaldytą vandenį. Puiku, gaivu, ryšku, malonu akiai. Turiu pripažinti, kad nors ir nesu didelė desertų gerbėja (jei gaminu namuose, tai pavyksta tik pirmą kartą), šis mane sužavi daug labiau, negu kitur ragauti šerbetai ar granitos (kas iš esmės yra tas pats).
Dar vienas dalykas, kurį reikia žinoti visiems būsimiems lankytojams: čia atsiskaitoma tik grynaisiais, ir tai yra nurodyta restorano paskyroje „Facebook“. Aišku, yra šalia ir bankomatas, bet geriau, kai ateini pasiruošęs. Prieš išeidami išgeriame po puodelį espresso, tačiau dėl to čia eiti nėra reikalo. Keturiese sumokame viso labo 210 litų ir arbatpinigių.
Aptariame, kad vieta – teisinga (kai kam nepatinka šis mano mėgstamas žodis): jokių nereikalingų pramanų, aiškus ir konkretus valgiaraštis iš tą dieną gautų šviežių produktų, malonus, dėmesingas aptarnavimas, skanus maistas...
Tačiau negaliu skirti maksimalaus įvertinimo dėl anksčiau paminėtų smulkmenų, be to, tai nėra restoranas, čia neverta tikėtis prašmatnaus pateikimo ar kitokių aukštosios virtuvės stebuklų. Dar ne visiems gali patikti atvira virtuvė, kurios kvapai po kurio laiko gali įkyrėti ir įsigerti į drabužius; buitinis gartraukis negelbėja, o profesionaliosios virtuvės įrangos keliamas triukšmas turbūt neleistų susišnekėti. Dar vienas, mano nuomone, vertingas dalykas būtų skelbti dienos valgiaraštį bent jau internetinėje erdvėje: vakarą, kai buvome mes, žuvies nevalgantis lankytojas būtų likęs be starterio.
Man patinka, kad valgiaraštis yra tos ir ne kitos dienos, tačiau galimą nusivylimą ar nesmagumą užglaistytų išankstinis valgiaraščio paskelbimas. Susumavus pliusus ir minusus, restoranėlis gauna tris riebias žąsis iš penkių su viltimi, kad tie nedideli minusėliai netolimoje ateityje taps pliusais.
Bel Ami, Užupio g. 4, Vilnius.
Nuo antradienio iki penktadienio: 16 iki 22 val., šeštadieniais nuo 14 iki 22 val.
Daugiau panašių straipsnių galite rasti portale laukineszasys.lt.
