Baden Badenas – keistas kurortas. Tapęs besigydančiųjų mineraliniais vandenimis magnetu maždaug tuo pat metu kaip ir Druskininkai šis miestas Vokietijos pietuose šiandien yra labiau rusiškas nei pati Rusijos sostinė Maskva.
Svetlanos ir Marinos pūstomis striukėmis garsiai čiauška Baden Badeno gatvėse, daug rusų taksistų, Kalėdų mugėje aplink skamba rusiška šneka. Gražiame viešbutyje „Steigenberger” prie pusryčių stalo sėdi senos pasiturinčios rusų poros, o vyriškosios lyties senas patinas vilki treningą su užrašu ant nugaros „Rossia”.
Per žiemos šventes žmonių daug, tad restoranai Baden Badeno centre gausiai užsėsti. Pasirenkame „Laterne”, nes turi laisvų vietų, nes vokiška virtuvė, nes raudonai dažytas fasadas (man, paprastam žmogui, jei ryšku, tai ir gražu, būtent todėl taip dažnai lankausi sumuštinių restoranuose). Šis restoranas – miesto centre.
Viduje gražu. Ne ta prasme, kad subtilu, bet tai tipiška germaniška alinė („Bierstube”), mano kartos svajonės apie gerą gyvenimą Vakaruose dalis.
Prieš 25 metus tai atrodė nuostabu, tobula, kaip ir žurnaluose perskaityti straipsniai apie tai, kad vyresniųjų klasių mokiniai Vokietijoje ar Austrijoje dar iki abitūros egzaminų gali būti aplankę dešimtį užsienio šalių.
Šilta, paslaugu, prie durų nėra senio durininko, kuriam už teisę įeiti reikėtų duoti penkis rublius. Tikra Vakarų pasaulio svajonė, panašiai kaip tie vokiečių prekių katalogai „Neckermann” arba „Otto”, kurie mano gimtajame Kaune (ir ne tik jame) būdavo laikomi ant kavos staliukų svetainėje kaip gero gyvenimo simbolis, kad svečiai galėtų pavartyti ir padūsauti, kokių prekių būna.
Dabar sėdime su paprasto bavariško alaus bokalais ir dairomės aplinkui. Prisiminiau anekdotą: Rusija, vasara, prie statinės su alumi didelė eilė. Seniokas veteranas grūdasi be eilės mojuodamas karo dalyvio pažymėjimu: „Leiskit, aš už jus visus kariavau.” Jaunuolis iš eilės: „Tėvuk, tu pasigėdytum – jei ne tu, mes dabar bavarišką gertume, o ne šį birzgalą.”
Restorane ant sienos – žemės ūkio padargai: kažkada būtų atrodę labai gudru ir atmosferiška, dabar – tik nuobodu, kaip bet kuris tinklinis kaimo tematikos restoranas Lietuvoje.
Šeštadienio vakarą restoranas pilnas įvairaus amžiaus vokiečių (daugiau – vyresnių), su malonumu lapnojančių ir gurkšnojančių. Užsisakome ir mes.
Salotos su mėsa ir sūriu (9,50 euro – 32,7 lito) baisokai sukapotos ir sumestos į vigvamą kaip malkos pionierių laužui. Mėsa – tai pigi šlapdešrė. Ačiū.
Užkandžių rinkinys. Koks velnias spyrė užsisakyti? Nežinia, bet gerai, kad užsisakėme, gerai, kad pamatėme, nes mažai kuo skiriasi nuo pigių ir neišmanių tinklinių restoranų prekybos centruose tarp stambiaplokščių namų mano tėvynėje, kur nacionalinis lietuvių patiekalas yra „rinkinys prie alaus”.
Ne, ką aš kalbu. Čia blogiau. Čia vėl šlapdešrinė mėsytė ir sviestas vis dar pakeliuose. Kad nereikėtų vargintis. Į kažin kokią užtepėlę lėkštės centre susmeigtos sūrios lazdutės. Trys lazdutės. Neįtikėtina. Dairomės aplinkui – visi patenkinti. Visi valgo. Kuo riebiau, tuo skaniau.
Atneša dešrelę su pakepintomis bulvėmis ir raugintais kopūstais (10,50 euro). Nieko ypatinga, nors bulvės paruoštos gardžiai, man tokios nuostabiai patinka. Kopūstai paprastoki. Dešrelė greičiau paprasta nei skani. Kaip nuobodu ir primityvu.
Čia kas, restoranas? Tai ne restoraninis maistas. Tai valgyklos patiekalas.
Galiausiai vietos patiekalas „kas spatzle”, vokiški rankų darbo (galbūt rankų, o gal ir pirktiniai) lakštiniai su sūriu, užbarstyti valdiškomis, sausomis svogūnų drožlėmis – jie labai labai riebūs, išmirkę, nepatrauklūs. Kaip makaronai su sūriu iš mokyklos valgyklos (ten tik neduodavo alaus).
Prie patiekalo salotos sulietos kitokiu, riebiu, tikriausiai grietinėlės ir garstyčių padažu. Visiškai nederančiu. Kad tik riebiau. Dar kartą apsidairome – visi, kurie sėdi restorane, atrodo, patenkinti šiuo primityviu, negudriu, tingiu maistu.
Dviese sumokame 65 eurus (225 litus). Tai nėra labai brangu ir nesijaučiame apgauti, greičiau džiaugiamės įsitikinę, kaip toli į priekį nužingsniavo Lietuva.
Garbės žodis, tokio prasto lygio maistas turistinio miesto pagrindinėje aikštėje, normalių kainų restorane, dar prie nepigaus viešbučio, nebūtų priimtinas daugeliui. Žmonės tokį primityvų maistą valgo labai, labai pigiose vietose, o sviesto, suvynioto į popieriuką, jau seniai nesu matęs, išskyrus pigių viešbučių pigių pusryčių švedišką stalą.
Gūžčiojame pečiais, skiriame dvi žąsis iš penkių (bent jau už tai, kad nė vienas patiekalas nebuvo sugedęs, užsakymas nebuvo supainiotas ir mikliai atneštas), bet daugiau tokio primityvaus paprastumo gyvenime nenorėtume.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
