Rezultatas? Dar blogesnis. Svarbi ponia ėmė šaukti ir rankomis mosuoti. Esą į picerijas tik bomžai ir studentai vaikšto. Esą picos – ubagų valgis. Esą nesveika. Nelegantiška. Neskanu.
Štai taip man iškilo klausimas: kuo skiriasi pica Neapolyje ar Romoje ir pica Kaune arba Vilniuje?
Pasvarstykime. XVIII amžiaus pradžioje neapoliečiaiant šviežiai krosnyje keptą duonos paplotėlį „schiacciata“ pradėjo gardinti pomidorais – trintais šviežiais arba konservuotais. Taip atsirado „pizza col pomodoro“. Iš viso šeši ingredientai – minkštieji kvietiniai miltai, vanduo, mielės, alyvuogių aliejus, pomidorai arba pomidorų tyrė, jūros druska. Gerokai vėliau picą pradėta gardinti bazilikais, mocarela, ančiuviais. Bet ir tasai pirminis picos su pomidoru variantas buvo toks paprastas ir toks skanus, jog Neapolyje atsirado daugybė „bottega“ – krautuvėlių su savo krosnimis, kuriose buvo kepamos picos.
Kai ingredientų tiek mažai, gastronominiam tobulumui siekti yra vos du keliai: profesinis meistriškumas ir produktų kokybė. Šiomis kryptimis ir pasuko picos išradėjai neapoliečiai. Pica tapo visų, pabrėžiu – visų socialinių klasių valgiu. Varguolių ir aristokratų. Pinigų ant gatvės išsikaulijusių ubagų ir karališkųjų didybių.
Ir štai jos šviesybė Maria Carolina di Borbone, Neapolio karaliaus žmona, kai vyras jos paklausė, ko norėtų dovanų – naujos karietos ar deimantų vėrinio, atsakė: „Noriu, kad rūmuose būtų picų kepimo krosnis“. Ir ji, žinoma, buvo pastatyta. Ir buvo pasamdytas geriausias Neapolio picų kepėjas. Ir greta austrių, žvėrienos, brangių sūrių ant karalienės stalo dažnai garuodavo šiuolaikinės picos protitipas… Ir išliko tautos – tiek varguolių, tiek turčių meilė picai iki šių dienų.
Neapolyje ar Romoje nuėjęs į piceriją, sutiksi tą, ką norėsi sutikti. Miesto merą ir vietinio „Serie A“ futbolo klubo žvaigždę. Banko valdytoją ir bedarbį. Visiems įkyrėjusį politiką ir niekur nebeskubantį pensininką. Pamatysi daug „Vuitton“ nesuklastotų rankinių. Ir nė kiek nemažiau nutrintų beverčių striukių. Greta picerijos pamatysi keletą mersedesų ir maseračių su valgytojų laukiančiais vairuotojais. Ir šalia - stora metalo grandine pririštų apdaužytų motorolerių.
Penktadienį vakare atėjęs į piceriją, be abejo, būsi išvarytas į gatvę laukti, kas bebūtum – studentas ar viceministras, nes bus pasakyta, kad vietų nėra ir greitai nebus. Bet greičiausiai būsi išvarytas ir penktadienį per pietus. Bent man taip ir atsitiko Neapolyje – „Pizzeria dei Decumani“, Tribunolų gatvėje.
Atėjau, - žmonės aplink ant suoliukų susėdę, kažko lūkuriuoja. Įėjau vidun. Manęs paklausė „keliese?“, įdavė numeriuką – ir atgal į gatvę. Tada supratau, ko ten žmonės laukė. Laukė gyvoje eilėje picos. Retsykiais pro duris iškišdavo picerijos savininkas, berods vardu Gaetano ir šūktelėdavo numeriuką – kažkam atėjo eilė. Bet laukti reikėjo ilgai. Man ir kitiems kitų Neapolio picerijų valgytojams. Taip ilgai, jog kiekvieną laukiantį norom nenorom apima nerimas – koks pasaulio stebuklas laukia viduje?
Viduje laukė pragariškas triukšmas (reikšminga ponia buvo teisi), popierinės staltiesėlės (labai neelegantiška, fe), prakaituoti padavėjai (hm…) ir valgiaraštis iš kelių pozicijų (skurdus ir nesikeičiantis nuo Neapolio karalystės aneksijos). Pasaulio stebuklas, kurio reikėjo laukti su numeriuku rankoje (toks archaiškas, numeruotas laukimas kažką iš vaikystės labai priminė) vadinosi „margherita con la mozzarella di bufala campana“ – margarita su Kampanijos buivolių pieno mocarela. Stebuklo kaina – 3,5 euro (12 litų). Kam per riebu su mocarela arba kam per brangu, galima liesiau ir pigiau: pica “marinara” už 2,5 euro (8,5 lito).
Beje, toji svarbi ponia, kuri rankomis mosavo vos apie piceriją užsiminiau, paminėjo ir vieną svarų argumentą: picerijose nebūna gero vyno. Ir šampano nebūna. Iš tiesų, „Pizzeria dei Decumani“ vyno snobams nėra kas veikti. Čia vynas – vietinis baltasis „falanghina“ pilstomas į molinius ąsotėlius ir geriamas iš kampuotų stiklinių. Kainuoja skatikus. Ką aš sakau – vynas čia apskritai menkai geriamas, nes prie picos tinka alus arba gazuotas mineralinis vanduo. Alus – paprastas, vandeningas, silpnas „Peroni“ už porą eurų. Jeigu būčiau paklausęs šampano arba prosecco, būtų mane kaip reikiant neapoliečiai savuoju dialektu išvelėję.
Apie tai, kokia buvo ta pica už 12 litų aš nepasakosiu. Gal kitą kartą. Valgėme spėriai, nes padavėjas vis atlėkdavo ir paklausdavo: „dar picos, dar vandens, dar alaus?“ Duodavo suprasti, kad teks greitai nešdintis, nes laukia eilė alkanų. Man rūpi tas klausimas: pica yra liaudies, ponų ar visų? Sprendžiant iš to, kad italai populiariausią picą pavadino mylimiausios karalienės vardu, ir karalienė neįsižeidė, itališka pica turėtų būti aristokratizmo įsikūnijimas. Sprendžiant iš to, kad picerijose pilna paprastų rankomis valgančių žmonių – nelabai.
Nežinau, kaip sureaguotų, tarkime, mūsų prezidentė, jeigu jos garbei kas nors iškeptų picą ir pavadintų jos vardu – apsidžiaugtų? Supyktų? Nieko nesakytų? Kai matau mūsų picas, picų pavadinimus, picerijas kažkodėl norom nenorom braunasi įtarimas, kad ta reikšmingoji ponia buvo teisi.
Kai kurie mūsų VIP‘ai picos nevalgo, nes šis valgis lyg ir tapo suniekinto maisto simboliu. Tuo ir skiriasi pica Neapolyje ir Kaune, Romoje ir Vilniuje. Skiriasi savo statusu. Skiriasi, žinoma, ir skoniu, - čia visi tuoj pradės rašyti, kad valgė picas Italijoje, kad neskanios buvo. Bet apie tai gal – kitą kartą.
