Buvome ten prieš metus, ir tą sykį ne viskas buvo gerai. Tada skyrėme tris žąsis iš penkių, kiek susierzinę dėl nelabai pasvertų pareiškimų, esą čia taip pat gerai kaip indų restoranuose Londone ar Niujorke.
Tokius žodžius gerai būtų kuo nors pagrįsti. Be to, aptarnavimas tuomet buvo lėtas, lyg nenorom sukantis, ir visiškai abejingas, o tai yra priešprieša tradiciniam indų restorano modeliui.
Tiesą sakant, „Sue’s Indian Raja” šeimininko (o šeimininkas ten ateina pakalbėti su svečiais, ir tai gerai) rinkodaros taktika iki šiol nėra labai įtikinama.
Jį dažnai galima išgirsti per radiją kviečiantį užeiti ir primenantį turistinio vadovo „Vilnius In Your Pocket” pagyrimus, kurie buvo jame rašyti dar tais laikais, kai Lietuvos premjeras buvo Adolfas Šleževičius. Tai yra, labai senais laikais.
Bet bala nematė. Vertinkime tai, ką turime šiandien. Paskambinęs užsisakyti staliuko, sulaukiu pirmosios malonios staigmenos: atsiliepia virėjas, ne tik nekalbantis lietuviškai, bet ir angliškai kalbantis taip, lyg tik vakar būtų atvykęs iš Madraso (žinau, tas miestas jau daug metų vadinamas Čenajumi, bet aš mėgstu senuosius kolonijinius pavadinimus: Bombėjus, Kalkuta, Madrasas).
„What is your good name?” – klausia mano vardo žmogus tirštu indišku, suspaustų lūpų ir beveik nejudančio gomurio balsu. Kreipinio toną net sunku paaiškinti lietuviui, gal maždaug: „Koks garbiojo pono vardas?”
Ir po kiekvieno mano atsakymo priduria „very well”. Taip Anglijoje niekas nekalba net ir indų restoranuose: kad tai išgirstum, reikia keliauti į pačią Indiją, kur užkonservavusi kolonistų XIX amžiaus kalba.
Pradžioje – indiški traškučiai papadamai (5 Lt). Man labai patinka, kad Lietuvoje (kaip ir Indijoje) juos siūlo su kuminų sėklomis – atrodo prabangiai. Papadamas – indų virtuvės išradimas, jie skirti užimti svečią, kol jam ruošiami patiekalai.
Šį kartą, rodos, viskas gražiai stoja į savo vietas. Viena jaunesnė lankytoja geria mangų lasį – pieno gėrimą, kuris yra vienintelis būdas pipirų aitrumui numalšinti. (Visiems atrodo, jog padės šaltas alus, bet jis niekuomet nepadeda. Žinoma, tai ne kliūtis to alaus užsisakyti). Tiršta ir saldoka. Gražus rausvo metalo indas.
Alaus, dėkui Dievui, yra indiško – „Cobra”. Tai ne prasimanymas, bet indų alus geriau tinka prie indiško maisto. Jame mažiau angliarūgštės, jis ne taip pučia vidurius, o vidurių pūtimu bet kuriuo atveju pasirūpins nežmoniškas prieskonių kiekis maiste.
Čia maistas yra švelnus, pritaikytas (bet ne per stipriai) šiaurietiškam mūsų gomuriui. „Seekh” kebabas (25 Lt) (tai maltos mėsos nekimšta dešrelė; nepainiokite su „kebabais”, kuriuos parduoda prie stočių ir turgaviečių, kur į duonos gabalą primėtoma šiek tiek mėsos ir labai daug daržovių su tirštu, riebiu majonezo padažu) yra švelnus ir kvapus.
Delyje tą patį patiekalą valgiau gal dešimtkart kvapesnį, bet ten buvo garsusis „Sheraton” viešbučio restoranas, kur kainos be gėrimų vienam svečiui prasideda nuo 200 litų. O gal tiesiog ponams Indijoje viskas brangiau, o čia Lietuva, Rytų Europa, kad ir kaip žiūrėtum.
Sulipinti ir apkepti svogūnų gumulėliai badžis („Bhadji“)(14 Lt) nenuvylė tuo, kad nebuvo nei pernelyg taukuoti, nei perkepti.
Vienas tradicinių indų patiekalų, kuriuos valgo europiečiai, – ėriena arba vištiena su saldžiu, visai neaštriu, labai kokosiniu kormos padažu su daug migdolų.
Mes užsisakėme ėrieną (36 Lt). Nelygu regionas, patiekalas gali būti ryškiai geltonas, rudas arba net baltas (pietinėse Indijos valstijose), o čia jis švelniai rausvas.
Dar vienas karštasis patiekalas – vištiena su migdolais (33 Lt). Padažas panašus į kormą, irgi skanu ir šildo, regis, iš vidaus.
Mus labai pradžiugina „Taddka dal” (22 Lt) – daržovių patiekalas, kurį užsieniečiai kažkodėl užsisako nenoriai, nors jis yra pagrindinis neturtingos Indijos, Pakistano ir Bangladešo valgis.
Tai geltonieji lęšiai, virti su pomidorais, imbierais, česnakais, ciberžolėmis, raudonosiomis aitriosiomis paprikomis ir pagardinti indų jogurtu – lyg naminė labai tiršta daržovių sriuba. Žinoma, tokie pinigai už sriubą nebūtų labai maži, bet čia – visas patiekalas.
Duona nanas (naan), kepta specialioje krosnyje, kelioms sekundėms lipinant paplotėlį prie įkaitusios sienelės, kol jis išsipučia, buvo galbūt smulkesnė nei ta, kurią valgėme indų restoranuose kitose šalyse, bet turbūt tai dėl nedidelės krosnies.
Brangią ir galingą krosnį gali sau leisti indų restoranas nebent Londone, kur per vakarą iškepamos kelios dešimtys paplotėlių, bet turbūt ne Vilniuje, kur paklausa mažesnė.
Padavėja Ieva buvo ne mažiau svarbi nei maistas. Kita apžvalgininkė apie ją rašė: „Lietuvė mergina, savo darbe sėkmingai suradusi auksinį viduriuką tarp perdėto indiško paslaugumo ir šiaurietiško santūrumo. Jei šiai vakarienei skirčiau balus, pusė jų atitektų šiai merginai.” Sunku nesutikti.
Keturiese su arbatpinigiais sumokėjome 280 Lt. Restoranas dabar gauna keturias žąsis iš penkių.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
