Alandspannkaka (Suomija)
Kitaip dar „Alandų blynu“ vadinamas alandspannkaka – tai iš manų ar ryžių košės gaminamas blynas, laikomas tikrų tikriausiu Alandų salų lobiu. Purus ir minkštas, iškeptas orkaitėje, pagardintas kardamonu ir patiektas su plakta grietinėle bei troškintomis slyvomis šis skandinaviškas labiau desertą primenantis blynas yra be galo mylimas tiek vietinių, tiek ir į salyną užklystančių turistų. Dėl to alandspannkaka į savo meniu nepamiršta įtraukti ir aukščiausios klasės vietos restoranai.
Äggakaka (Švedija)
Äggaka – tai purus, 3-5 centimetrų storio blynas, gaminamas iš didelio kiekio kiaušinių, cukraus, pieno ir šiek tiek miltų. Dažniausiai šis blynas kepamas orkaitėje (nors galima ir keptuvėje) ir patiekiamas tiesiai iš kepimo indo drauge su rūgščiu bruknių džemu ir traškiai aliejuje apskrudintu kumpiu. Išvertus iš švedų kalbos äggaka reiškia „kiaušinių pyragą“, tad nenuostabu, jog skoniu jis išties šiek tiek primena omletą.
Äggaka tradicija yra kilusi iš pietinio Švedijos regiono Skåne, kur šį blyną itin mėgo laukuose triūsę darbininkai. Matyt dėl to, jog jis buvo labai lengvai supakuojamas ir galėjo būti valgomas bet kur ir bet kada – tiek pačiame darbo įkarštyje, tiek ir kelionės metu.
Na, o šiandien, åggaka yra vienas mėgstamiausių švedų pietų ar vakarienės patiekalų. Jis taip pat yra nepamainomas įvairių švenčių, tokių kaip vestuvės ar krikštynos, palydovas.
Kaiserschmarrn (Austrija)
Legenda byloja, jog Austrijos imperatoriaus Pranciškaus II žmona Elžbieta iš Bavarijos, itin besirūpindama savo kūno linijomis, karališkųjų rūmų virėjo nuolat prašė gaminti tik lengvus ir kuo mažiau kalorijų turinčius desertus. Klausydamas nurodymų, virėjas kartą nusprendė pagaminti purų, tačiau saldų ir į gabalėlius suplėšytą omletą. Vis dėlto, karalienės šis desertas nesužavėjo ir ji atsisakė jį valgyti, teigdama, jog šis vis dar yra per riebūs. Susierzinęs karalius tarė: „Nagi, duokite man paragauti, kokią gi čia nesąmonę virėjas mums pagamino!” Ir ta nesąmonė jam taip patiko, jog jis suvalgė ne tik savo porciją, bet dar ištuštino ir desertu nusivylusios žmonos lėkštę. Taip šie blyneliai įgijo Kaiserschmarrn - „imperatoriškosios nesąmonės“ – pavadinimą ir tapo itin populiariu desertu visoje Austrijoje.
Tuo tarpu kita legenda teigia, jog pats Imperatorius buvo tiesiog įsimylėjęs blynelius, tad nuolat jų reikalavo ne tik pusryčiams, bet ir kiekvienų pietų desertui. O kaskart, kai blyneliai gaudavosi per daug stori ar netyčia suplyšdavo, rūmų virėjas juos atiduodavo tarnams kaip Kaiserschmarrn – jovalą, kurio nedera patiekti imperatoriui.
Šiaip ar taip, kad ir kokia bebūtų tikroji šio patiekalo kilmė, šiandien juos su pasimėgavimu kerta visi Austrijos gyventojai. Galbūt todėl, jog jų paruošimas nereikalauja nei ypatingų žinių, nei įgūdžių, nei tikslumo, kadangi blyneliai dar kepami yra suplėšomi, tokiu būdu juos karamelizuojant iš visų pusių, ir vėliau patiekiami su slyvų uogiene, prieš tai gausiai apibarsčius cukraus pudra.
Crêpes (Prancūzija)
Kilę iš Bretanės ir vėliau paplitę po visą pasaulį, Lietuvoje crêepes yra geriau žinomi lietinių blynų pavadinimu. Tai – labai ploni, kone permatomi blyneliai, gaminami iš miltų, pieno, kiaušinių ir žiupsnelio druskos. Kuo plonesnis lietinis – tuo geriau, todėl šiems blynams kepti yra naudojamos speciali plokščia keptuvė, kuri leidžia itin tolygiai paskirstyti tešlą.
Crêpes gali būti patiekiami su saldžiu įdaru (šokoladiniu riešutų kremu, cukrumi, šviežiais ir džiovintais vaisias, ledais, sirupu, uogiene), arba su pikantiškais pagardais (daržovėmis, mėsa, jūros gėrybėmis, kiaušiniu). Pastarieji dar vadinami galettes (bretonne), ir yra gaminami iš grikių miltų, dažniausiais juos apkepant tik iš vienos pusės.
Prancūzijoje tiek crêpes, tiek ir galettes jau yra tapę populiariu gatvės maistu, kuriuo mėgsta užkandžiauti tiek suaugę, tiek ir vaikai. Be to, šių lietinių nevengiama patiekti ir prabangiuose restoranuose vietoj pusryčių ar deserto.
Crespelles (Italija)
Galbūt ne daug kas žino, tačiau būtent itališki crespelles yra tikrieji prancūziškųjų crêpes pirmtakai. Ploni iš pieno, miltų ir kartais kiaušinių kepami lietiniai ilgą laiką laikyti varguolių maisto, kol 1895 m. vienoje Paryžiaus kavinių dirbęs tuomet dar tik keturiolikos metų Henris Carpentieris patyrė nesėkmę. Vieną dieną bandydamas pašildyti šioje kavinėje apsilankiusiam būsimam
Anglijos karaliui Edvardui VII paruoštą desertą – itališkuosius crespelle lietinius su apelsinų ir brendžio padažu – Carpentiertis per klaidą juos uždegė, ir tai, kas iš pradžių pasirodė kaip didžiulė nelaimė, galiausiai tapo unikaliu patiekalu. Ugnis tobulai sujungė pavienius alkoholio, cukraus ir apelsinų sulčių skonius, kurių nuostabios darnos apstulbintas princas netgi paprašė šį patiekalą pavadinti vienos jį atlydėjusios draugės – Suzette – garbei. Taip atsirado garsieji Crêpes Suzette, o patys crespelle pavirto į crêpes ir išpopuliarėjo visoje Prancūzijoje.
Tuo tarpu Italijoje šie lietiniai šiandien dažniausiai gaminami iš saldžiųjų kaštonų miltų ir naudojami vietoj lakštinių, pavyzdžiui, ruošiant lazaniją.
Tiganites (Graikija)
Teigiama, jog tiganites yra pirmieji rašytiniuose šaltiniuose paminėti blyneliai pasaulyje. Graikai jais mėgavosi jau nuo 6 amžiaus prieš Kristų laikų, o seniausia nuoroda randama Atėnų poeto Cratinus veikaluose, kuriuose jis aprašo, kaip ankstų rytmetį iš tiganites kyla garai „it lytų razinomis, o rasa šildytų blynelius“.
Šie kitaip dar „graikų medalionais“ vadinami blyneliai yra gaminami iš miltų, vandens ir alyvuogių aliejaus, todėl yra puresni ir traškesni už įprastus blynelius. Dažniausiai patiekiami, gausiai apšlaksčius medumi ir apibarsčius kepintomis sezamų sėklomis.
Atayef (Artimieji Rytai)
Tai – nedideli, purūs, minkšti mieliniai blyneliai, gaminami be kiaušinių ir kepami tik iš vienos pusės. Dažniausiai jie yra įdaromi riešutais, džiovintais vaisiais, rožių vandeniu pagardintu saldžiu sūriu ir patiekiami gausiai apliejus sirupu. Atayef – tai švenčių patiekalas, gaminamas specialioms progoms ar paminėjimams. Itin populiarus ramadano laikotarpiu.
Serabi (Indonezija)
Serabi – tai tradiciniai indoneziečių blyneliai, gaminami iš kviečių ir ryžių miltų mišinio, krakmolo, kokosų pieno, cukraus ir pandano lapų. Užmaišyta tešla yra tolygiai paskleidžiama neauštų molinių dubenėlių viduje, tuomet kiekvienas jų uždengiamas dangčiu ir pastatomas ant įkaitusių anglių dešimčiai minučių. Iškepę, serabi yra minkšti ir purūs, patiekiami, gausiai apibarsčius kokoso drožlėmis.
Okonomiyaki (Japonija)
Okonomiyaki kitaip dar žinomas „japoniško blyno“ ar „japoniškos picos“ pavadinimu. Tai – pikantiškas veikiau omletą nei blyną primenantis patiekalas, gaminamas iš specialių okonomiyaki miltų (kvietinių miltų ir džiovintų batatų pudros mišinio), kiaušinių, vandens, kopūstų, kiaulienos, vištienos arba jūros gėrybių, kartais – grybų, fermentuotų daržovių bei sūrio. Prie šio „blyno“ dažniausiai pateikiamas majonezas, saldus pomidorų ir sojos padažas, džiovinti jūros kopūstai bei džiovinti žuvies dribsniai. Ir nors sudedamųjų dalių įvairovė gali šiek tiek ir gluminti, dauguma japonų okonomiyaki patiekalą laiko tobulu maistu sielai.
O ingredientus šiems blynams kiekvienas gali išsirinkti pagal skonį. Apie tai byloja ir patiekalo pavadinimas: „okonomi“ reiškia „tai, ko tu nori“, o „yaki“ - „pagamintą“ ar „iškeptą“. Todėl šiandien dauguma okonomiyaki gaminančių restoranų Japonijoje neturi konkrečių meniu, o savo klientams atneša vien tik atskirus ingredientus ir leidžia jiems patiems juos susimaišyti bei vėliau išsikepti specialioje keptuvėje.
Bindaetteok (Korėja)
Bindaetteok – tai iš maltų žaliųjų mung pupelių, svogūnų laiškų, pipirų bei fermentuotų daržovių užmaišomi ir aliejuje kepami blyneliai, kadaise buvę vien tik neturtingųjų korėjiečių patiekalu. Jau pats jo pavadinimas kalba apie tai, kadangi žodžiai „bin“ ir „dae“ reiškia „labai skurdų“, o „tteok“ – „blyno formą“. Visgi, šiandien bindaetteok – tai visų be išimties socialinių visuomenės sluoksnių atstovų valgis.
Viduje šie blyneliai yra minkšti ir purūs, iš išorės – gardžiai apskrudę ir traškūs. Be fermentuotų daržovių juos taip pat mėgstama pagardinti šviežiomis daržovėmis, kiauliena ar jūros gėrybėmis. Valgomi karšti, mirkant į sojų padažą.
Injera (Etiopija)
Injera – tai mieliniai, tačiau labai ploni, skylėti ir šiek tiek prancūziškuosius crêpes primenantys lietiniai – nacionalinis Etiopijos patiekalas. Iš vandens ir vietinės grūdinės kultūros, tefu, miltų užmaišyta tešla yra paliekama kelioms dienoms fermentuotis, todėl iškepti injera lietiniai tampa ganėtinai rūgštūs ir dažniausiai valgomi su įvairiais aštriais padažais. Tradiciškai šie lietiniai yra kepami molinėje lėkštėje ant atviros ugnies, o iškepti atstoja ne tik duoną, bet ir staltiesę ar lėkštę, ant kurios kraunami kiti patiekalai. Jie taip pat gali pasitarnauti ir kaip valgymo įrankis, suvyniotu blyneliu it šaukštu kabinant įvairius daržovių, mėsos ar žuvies troškinius. Taip valgoma netgi restoranuose, kur svečiui kaskart sukramsnojus savąjį „šaukštą“, padavėjas jam kaip mat atneša naują ir šviežiai iškeptą.
Arepas (Pietų Amerika)
Arepas – tai Pietų Amerikoje itin populiarūs kukurūzų miltų blyneliai, kurie gali būti tiek kepami keptuvėje, orkaitėje ar ant grotelių, tiek ir verdami puode, gruzdinami aliejuje ar ruošiami garuose. O ir patys blyneliai toli gražu nėra vienodi – priklausomai nuo regiono jie skiriasi savo spalva, skoniu bei dydžiu. Pastarasis gali varijuoti nuo 7 iki 20 centimetrų skersmens.
Daugelyje Pietų Amerikos valstybių arepas yra laikomi kasdiene vietinių gyventojų duona, nesvarbu kokiam socialiniam sluoksniui jie bepriklausytų. Seniau valgyti vien tik su sūriu, šiandien šie blyneliai dažniausiai patiekiami su mėsos, kiaušinių, pomidorų, juodųjų pupelių, krevečių ar žuvies įdarais. Taip pat gali būti paruošta ir saldi arepas versija, pavyzdžiui, su šokoladu bei kokosu ar karamelizuotais obuoliais, cinamonu ir cukrumi.
Parengė Miglė Šeikytė
