Bet čia ne mano asmeninė nuomonė - skaičiai rodo.
Pavarčiau 2013 metų geriausių pasaulio alyvuogių aliejų gidą ir likau nustebęs. Tegu juos galas tuos geriausius su jų poskoniais ir aromatais. Sunervino gido pradžioje pateikta lentelė, aiškinanti, kas ir kiek Europos Sąjungoje suvartoja alyvuogių aliejaus. Visokio – brangaus, pigesnio, graikiško, turkiško, afrikietiško. Žodžiu, mes neblizgame. Su pietiečiais nelenktyniaujame ir Viduržemio jūros dietos pasakėlėmis netikime. Tiek to. Bet lyginant su suomiais, vengrais, lenkais ir kitais mėsėdžiais irgi nepirmaujame. Palyginti netgi su likusia pribaltika prastai atrodome. Esame labiausiai Europos Sąjungoje alyvuogių aliejaus nemėgstanti šalis. 27 vieta iš 27. Paskutiniai.
Štai kai kurie tarpvyriausybinės organizacijos „International Olive Council“ (toliau trumpinsiu IOC) duomenys (valstybė, bendras suvartoto alyvuogių aliejaus kiekis tonomis, skliaustuose - alyvuogių aliejaus kiekis, tenkantis vienam gyventojui kg).
Šiaurės Europa:
Danija - 5 tūkst. 600 (1,0)
Didžioji Britanija - 57 tūkst. 700 (0,93)
Švedija - 8 tūkst. (0,88)
Olandija - 27 tūkst. 100 (0,85)
Latvija - 1 tūkst. 300 (0,62)
Estija - 500 (0,483)
Suomija - 2 tūkst. 400 (0,44)
Lietuva - 400 (0,12).
Pietų Europa:
Graikija - 230 tūkst. (20,15)
Ispanija - 592 tūkst. (12,8)
Italija - 660 tūkst. (11,8)
Žodžiu, vos vienas kitas lašas. Šimtas dvidešimt gramų per metus. Tiek alyvuogių aliejaus tenka vienam statistiniam lietuviui. Galime spėlioti, kodėl. Tarkime, danai, švedai ir britai yra tokie patys šiaurės europiečiai, kaip ir mes. Tik gerokai turtingesni. Jie gali sau leisti, o mes ne.
Bet kodėl tada latviams su jų beprotiška krize ir Tarptautinio valiutos fondo diktatūra pinigų alyvuogių aliejui užtenka? Jie suvartoja kone penkis kartus daugiau už mus, estai – tris kartus. Latviai ir estai pasigavo tendenciją. O ji - aiškiai priešinga mūsiškei sėmenų – rapsų – kokoso aliejaus garbinimui. Alyvuogių aliejų pradėjo vertinti net japonai: vartojimo kreivė šoko 150 proc. Kanadoje, JAV ir Australijoje alyvuogių aliejaus bumas prasidėjo gerokai anksčiau.
Australai 1985 metais suvartojo 5 tūkst. tonų alyvuogių aliejaus, o 2001 metais – 28 tūkst. Jungtinėse valstijose vartojimas padidėjo 500 proc. Kanadoje – panašiai.
Pasaulyje šiuo metu – tikrų tikriausias alyvuogių aliejaus vartojimo reiškinys. Na, tarkime, mada, bet kažin ar bloga. Juk italai, ispanai ir net krizės nustekenti graikai vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės lentelėje yra pirmajame Europos dešimtuke. Galima tai sieti su alyvuogių aliejaus mada, galima ir nesieti. Bet alyvuogių aliejus po truputį stumia kečupą, majonezą ir kitus nelabai sveikus kasdienės virtuvės džiaugsmus. Tad, netgi atvirai snobiškas šio kertinio Viduržemio jūros dietos produkto garbinimas bus į sveikatą. Na, gal graikai šiek tiek padaugina, vis tik alyvuogių aliejus su visais jo polifenoliais ir vitaminais yra kalorijų šaltinis. Tačiau mums kol kas graikų pavyzdys negresia.
Žinia apie paskutinę vietą gero skonio Europoje pasidalinau su „facebook“ bičiuliais. Vienas jų, vardu Rokas, ironiškai priminė, esą latviai ir estai yra liuteronai, tai ir šluosto mums nosį visur, netgi sveiko maisto reikaluose. Galbūt, tik kažin ar eisime iš naujo krikštytis. Viena komentatorė parašė, kad alyvuogių aliejus kepti netinkamas, bet ji gal neskaitė ankstesnių mano straipsnių. Nerija iš Romos spėlioja: gal skonis netinka. O gal per brangus. Bet latviams tinka – bent jau skonis. Ar taip jau smarkiai mūsų skonio receptoriai atsiliko?
Beje, Nerija šiek tiek, matyt, teisi. Diskusijos skonio klausimas pas mus prasideda ir baigiasi ta pačia vargdieniška sentencija: „Dėl skonio nesiginčijama“. Jeigu aliejus tikrai geras, šviežiai išspaustas, jeigu lengvai kartus ir pikantiškas, jeigu neįprastai žole kvepia – tai jau, žinoma, neįtelpa į proletarinius skonio rėmus. Į tautines rapsų rafinavimo schemas. Ir ginčykis kiek nori, - iki užkimimo. Geriausiu atveju kažkas pasakys, kad nesi patriotas ir tiek.
Grietinė - über alles! Todėl važiuodamas namo visada susidomėjęs žvalgausi į Austrijos greitkelių restoranus. Žinau, kad austrai nelabai myli savo pietinius kaimynus. Žinau, kad alyvuogių aliejaus nespaudžia. Užtat prie salotų siūlo vartoti itališką arba ispanišką alyvuogių aliejų. Šioje vietoje sveikas protas ir gastronominis išsilavinimas svarbiau už nacionalines simpatijas ir antipatijas.
Prisimenu, buvo laikai, kai net pasaulinėje gurmanų sostinėje Vilniuje įprastas raudonas sausas vynas būdavo „neskanus“. Nes taninai grauždavo gerklę ir kone visi sutartinai spjaudydavosi. „Skanus“ buvo pusiau sausas arba pusiau saldus vynas. Paskui kažkaip „Chenet medium sweet“ persijungė į sausąjį, ir prasidėjo masinis „šaneto“ bumas. Šiandien niekam „medium sweet“ neįsiūlysi. Ir niekas nebenori ginčytis. Gal ir su alyvuogių aliejumi taip bus? Juk pas mus - šitiek gurmaniškų krautuvių, šitiek itališkų kavinių, šitiek norinčių sveikai gyventi. Šitiek kalbų apie skonio pasaulį. Ir še tau - ironiški 120 gramų/metams/vienai galvai. Čia, manau, rimtas dalykas. Čia jums ne ginčai dėl filmo „Po pirties“ definicijos. Kas nors nori ginčytis?
