Mes kur kas geriau tvarkomės su virtuve, kur daug bulvių ir riebios mėsos. Ukrainiečių, rusų, vokiečių patiekalai mums puikiai tinka, mes mokame juos atkartoti. O štai meksikietiški valgiai – kukurūzai, pupos, pipirai – ne iš mūsų teritorijos.
Vilniuje veikia trys neblogai žinomi meksikiečių restoranai. Pirmasis – populiarus, gražiai margas, su puikiu tekilos pasirinkimu ir ne visai įtikinamomis Meksikos patiekalų versijomis „Sofa di Pancho” Visų Šventųjų gatvėje.
Antrasis – nepagydomai populiarus tarp sostinės snobų poklasio, labai vidutiniškas, bet puikioje vietoje – Tilto gatvėje Katedros pašonėje įkurtas „Tres Mexicanos”.
Na, ir trečias – „Meksika” Algirdo gatvėje, kuri yra Naujamiesčio atsakymas Trakų gatvei senamiestyje – ten dabar ištisas restoranų bulvaras.
Pirmuosiuose dviejuose jau buvome. Dabar atėjo laikas trečiajam.
Restoranas „Meksika” prieš kiek laiko pagarsėjo griežtai lietuviška higienos garantija, paskelbta interneto tinklalapyje: „Mūsų virėjai lietuviai, todėl virtuvė tvarkinga.”
Suprask, kaip nori, bet greičiausiai reikėtų suprasti, kad virtuvėje nėra nė vieno meksikiečio, todėl prašom nesijaudinti. Hm. Drąsu, ypač politinio korektiškumo laikais.
Iš išorės restoranas atrodo be galo įspūdingai, kaip saulės spindulys pilkoje (ypač žiemą) Algirdo gatvėje – geltoni dažai čia liejosi laisvai. Kiti sakys „nesiderina”, o aš sakau – ir turi ne derėti prie aplinkos, o išsiskirti.
Mus pasodina antrame aukšte. Tamsoka. Kas ten toliau, dar vienas kambarys? Oi, koks didelis restoranas. Žiū, koks baisus „diedas” stovi. Oi, ten veidrodis. Geroji naujiena, kad nėra ten jokio baisaus „diedo”, ten tik aš pats, blogesnė – kad nėra ir tolimesnės salės.
Padavėjos laksto greitai. Nors sekmadienis nėra labiausiai apkrauta diena, čia žmonių pilna ir, kaip suprantu, daugiausia nuolatiniai arba dažnai ateinantys lankytojai iš aplink (turistų srauto tikėtis sunku).
Ant durų lipdukas su labai seniai vardą pakeitusio banko kortelės logotipu. Tokios kortelės nebėra daugiau nei penkerius metus. Vadinasi, ši vieta čia yra jau seniai. Vadinasi, veikia (kitaip nesilaikytų taip ilgai) sėkmingai.
Restorane gera atmosfera, primenanti normalų provincijos meksikietišką restoraną kur nors nedideliame Amerikos miestelyje.
Man tokios įstaigos patinka: jos nebando stengtis ir vaizduoti autentikos; jos tik maitina „teminiu” maistu. Ir jos, ir ši vieta palieka draugišką įspūdį, o nuolatiniai lankytojai nėra tokie nuolatiniai, kad spoksotų į kiekvieną užėjusį.
Keletas jų pakelia akis, bet gal dėl to, kad mane yra anksčiau kur nors matę.
Pažiūrėkime, ar padeda meksikiečių nebuvimas virtuvėje.
Užkandžiams užsisakome nachos (16 Lt) – sūriu apkeptų kukurūzų traškučių su jautiena, pupelėmis ir aitriosiomis Chalapos paprikomis. Gausu, stipru, padaryta negailint. Mums patinka.
Vištų sparneliai bufalo (16 Lt) – aštrūs ir sultingi. Galbūt mums norėjosi, kad jie būtų truputį labiau apskrudę, bet tai skonio reikalas.
Labai norėjau meksikietiško mėsainio (kurgi aš nenorėsiu mėsainio), kuris buvo valgiaraštyje, bet virtuvėje jo nebeturėjo.
Ne bėda: burita – susuktas blynelis su jautiena (16 Lt) ir mėlynųjų kopūstų salotomis atrodė kaip nebloga alternatyva. Tai Meksikos cepelinas, o gal net daugiau: Amerikoje buritos valgomos net per pusryčius, tiesa, dažniau tai daro tie, kurie nėra itin išrankūs.
Aš valgiau vieną kartą Los Andželo oro uoste iš ryto prieš labai ilgą skrydį į Tokiją, ir tai nebuvo protingas pasirinkimas. Nuo pupelių šiek tiek pučia vidurius. Ir alus pusryčiams tą kartą nebuvo protingas sumanymas. Et, jaunystė.
Bet čia restoranas. Patiekalą atneša. Tikrai nebrangu, tikrai gausu, bet blanku, kažkaip labiau lietuviška nei meksikietiška. Mėlynųjų kopūstų salotos (Mexican slaw) – matytos kitų šalių meksikietiškos virtuvės restoranuose – gražus violetinis autentikos akcentas, bet tik tiek.
Tą patį galima pasakyti ir apie takos – kukurūzus su vištiena, paprikomis ir kukurūzais, kuriuos valgiaraštyje žada „geldelėse”. Bet jie atnešami krepšeliuose (16 Lt – kiek daug patiekalų kainuoja panašiai!), kurie yra panašesni į prie kitokių meksikietiškų patiekalų (pavyzdžiui, čimičangų) patiekiamą aliejuje gruzdintą blynelį, o ne į rupių kukurūzų miltų geldeles.
Visai nevykusi pasirodė kesadija su sūriu (vaikiška porcija – 5 Lt) – per pusę perlenktas blynelis buvo panašesnis į lietuvišką lietinį, o ne į meksikietišką dviejų sluoksnių blyną, kurio čia tikėjausi.
Trise su desertu ir keliais meksikietiško alaus buteliais (čekiško pavadinimo, bet importuota ir puiki „Bohemia”, 7 Lt), sumokėjome 125 litus – palyginti nedaug, bet, antra vertus, ši vieta ir nėra skirta turistams.
Ši vieta priimtina savaitgalio vakarui su didele kompanija, turbūt ir labai linksma, maistas tinkamas, bet nuo Meksikos autentikos toloka. Tai vis dar Šiaurės Europa. Trys žąsys iš penkių – galbūt vis dėlto tas meksikietis virtuvėje nebūtų trukdęs.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
