Stintos, kurios žiemai prasidėjus užplūsta prekybos centrus ir turgus didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tai Europinių stintų praeivių atmaina, gyvenanti Baltijos jūroje, o neršti plaukianti į Nemuno žemupį. Būna ir gėlavandenių stintų, kurios plaukioja Lietuvos ežeruose bei Kuršių mariose ties Kaliningradu, bet ne dėl jų šis pamišimas.
Mums, lietuviams, sunkiai besiiriantiems per ilgos, šaltos ir besaulės žiemos pasaulį, stintos – kulinarinio žiemos paveldo viršūnė. Greta ne kiekvieno skrandžio pakeliamų raugintų kopūstų ir agurkų, riebių ir sunkių bulvinių patiekalų bei į žiemos pabaigą vis gausiau rudomis dėmėmis išmušamų vietinių obuolių, stintos savo melsvai sidabriškais žvynais ir baltais pilvais sužaižaruoja kaip koks psichodelinis paveikslas – žvynų trikampėlių mozaika, į kurią žuvų skyriuje ilgai užsispoksojus, akyse pradeda mirgėti, kaip iš arti žiūrint į smulkiai languotą audeklą.
Stintas gaminti – vienas juokas, net ir tokiai netikusiai žuvų ruošėjai kaip aš. Jei jau atvirai – stintos yra vienintelės žuvys, kurias esu kada nors darinėjusi. Ne tai, kad aš žuvų niekada negaminu, nes būna tokių, kurios puikiai kepa ir nedarinėtos. Kad ir vaivorykštinis upėtakis. Nuplovei, pabarstei druska ir pipirais, alyvų aliejumi, uždėjai porą griežinėlių citrinų ir porą žolių, tada į kepimo popierių ir į orkaitę. Rezultatu dar neteko nusivilti.
Bet stintos – tai visai kitas pasaulis. Tai žuvys, traukiančios savo paprastumu – ruošiant, valgant ir apie jas kalbant. Jos – ne mėlynapelekiai tunai ir ne eršketai, ir net ne mūsų restoranuose sparčiai ir gausiai užsiveisusios oranžinės lašišos. Jos mums tai, kas italui – ančiuviai, norvegui – ką tik iš jūros ištrauktos krevetės, o ispanui – riebios sardinės. Tai finger food (rankomis valgomas maistas) – skaniausias valgomas prie virtuvės stalo ir su pačiais artimiausiais žmonėmis. Jokių bulvių ar įmantrių garnyrų – tik švelniai apskrudusių miltų pabučiuoti plonyčiai žuvienos sluoksniai, sudrėkinti pusiau saldžiu Alsace baltuoju ar dar geriau – paprastu lietuvišku alumi.
Ir ruošti jas, mano manymu, yra prasminga tik dviem elementariausiais būdais. Pirmas būdas – kepti pavoliojus druska pabarstytuose miltuose, o antras – taip iškeptas pamarinuoti (yra nuomonė, kad marinavimui skirtų stintų nereikia volioti miltuose, nes jie sudrumsčia marinatą. Čia kiekvieno asmeninis reikalas). Ir viskas.
Tačiau žmonės, savo stintas žvejojantys į šiaurę nuo San Francisko įlankos ir ties Kanados krantais, kalbai užėjus apie stintų ruošimą, šiek tiek praranda protą (sakiau, kad jų žydrieji žvynai turi haliucinogeninių savybių), ir prigalvoja tiek visokių jų ruošimo variantų, kad skaitančiajam rimtai pradeda svaigti galva. Tarkime, Oliver Green savo knygoje How to cook Fish, pateikia 35 stintų ruošimo būdus – keptas keptuvėje, orkaitėje, griliuje ir t.t., voliotas kvietiniuose, kukurūzų miltuose, trupinuose ir t.t., pateiktas su Bearnaise, Tartar padažais, majonezu ir t.t. Beje, tuose kraštuose mažesnės nei 15 cm ilgio žuvelės yra valgomos cielos – su visa galva, kaulais ir pelekais, o darinėjamos ir pjaustinėjamos tik didesnės.
Tačiau Oliver Green manęs neįtikina. Aš pasilieku prie savo – žadu ir toliau nenukrypdama džiaugtis lietuviškų stintų paprastuoju ruošimo būdu ir valgyti jas prie virtuvės stalo be jokių pusiau pažįstamų ar nelauktų svečių.
Tačiau Vilniaus stintos neužkariauja. Gal dėl to, kad kai kam per daug paprastos/prastos? Gal dėl to, kad lietuviams ir toliau yra nusispjauti į sezoniškumą, lėto maisto judėjimą, vietinių produktų naudojimą, nes jie patiria daug daugiau džiaugsmo atšildydami iš velniai žino kur, per kur ir kiek laiko keliavusių, sintetiniais pašarais prišertų lašišų ledo luitus?
Net ir Linas Samėnas, dabar jau ir nuosavo restorano savininkas, viename išsamiame interviu viską papasakojęs apie lietuviškas stintas bei pateikęs jų ruošimo receptą, prisipažįsta, kad jo restorane šiemet jų nebus. O gaila, nes manau, kad tenai pietaujanti publika jų greičiausiai nepaniekintų. O ir Halės turgavietė nuo Subačiaus gatvės beveik ranka pasiekiama…
Tačiau stintų valgyti kviečia Žuvinė – Vilniuje ir Palangoje. Taigi visi, kas tingi ar nemoka jų išsikepti patys, o gal nenori valgyti savo virtuvėje, būtinai užsukite į Žuvinę, nes čia vis dar galite gauti jų lėkštę (kol jos dar eina) – neabejotinai patį geriausią šio restorano patiekalą.
Arba vasario 16-ą keliaukite į Palangą, kurioje Stintų šventė jau dešimtus metus sausakimšai užpildys Basanavičiaus gatvę ir praskaidrins vietiniams žvarbią ir drėgną ilgos žiemos kasdienybę, savo kvapais, muzika (tik šį kart lietuviška) ir triukšmingu klegesiu pralėkdama kaip būsimos vasaros linksmybių pranašas.
