Amžinai pavargęs ir stokojantis gyvybingumo. Mėgstamas darbas nebedžiugina, o šypseną bendraujant su užsakovais vos pavyksta išspausti. Tokia savijauta Dalių tiesiog varė į neviltį.
Gal trūksta miego, o gal per daug vakarėlių? Nesąmonė. Suskaičiavo, kad miega po aštuonias valandas per parą, o alkoholio vartoja ne daugiau nei dauguma bendraamžių.
Tačiau žinomas architektas nenurimo, kol nerado atsakymo. Ir, draugų bei kolegų nuostabai, su žmona lindihopo šokių mokytoja Egle prieš metus tapo žaliavalgiais.
Neseniai jubiliejaus proga D.Regelskis surengė personalinę parodą „New York. One Way”. Jo pasveikinti draugai ėjo nešini vaisių puokštėmis ir moliūgais, ant kurių buvo išraižyti linkėjimai.
– Ar jie tai darė nuoširdžiai, ar su trupučiu ironijos?
– Ne visi draugai atėjo nešini vaisių. Vyno, degtinės ir brendžio butelių taip pat netrūko – juos dovanojo seni bičiuliai, uždusęs pusbrolis atitempė net 3 litrų viskio butelį. Negali pykti, senokai nesimatėme.
Jeigu jubiliejus būtų vykęs prieš metus – ir viskio, ir visi kiti buteliai būtų buvę ištuštinti dar tą patį vakarą. Oho, koks festivalis būtų buvęs!
Draugai, žinantys mūsų su Egle pokyčius, nustebino smagiomis dovanomis. Vienas pradžiugino dideliu krepšiu – jame buvo 40 obuolių, kitas pralinksmino šviežiai raugintų kopūstų stiklainiu, perrištu raudonu kaspinu.
– Esate graibstomas užsakovų, dėstote Vilniaus dailės akademijoje, liejate akvareles, kuriate plakatus, bet prisipažinote, jog pastaruosius dvidešimt metų neturėjote blaivių savaitgalių. Sunku tuo patikėti.
– Argi ne taip dauguma gyvena? Oi, kokia sunki diena buvo – nuplaukime alučiu! Ak, koks gražus saulėlydis – susiraskime staliuką vyninėje! Brrr, kokia šalta diena – išlenkime degtinėlės! Jeigu šventė, pirmiausia visi rūpinasi alkoholiu.
Taip gyvenau ir aš. Mano savaitgaliai prasidėdavo penktadienio vakarą, kai su draugais užsukdavome į vyninę ir neišeidavome tol, kol ant stalo stovėdavo bent vienas apypilnis vyno butelis.
Ar jaunimas žino, koks kenksmingas jų sveikatai alus? Ar žino, kad jis negrįžtamai žudo smegenų ląsteles? Kaip sako žinomas Rusijos visuomenės veikėjas, aktyvus blaivybės propaguotojas Vladimiras Ždanovas: „Kiek vakare alaus ar vyno išgėrei, tiek ryte smegenų iššlapinai.”
Dabar vietos, kuriose anksčiau su Egle lankydavomės, tapo nebeįdomios, o girtų žmonių žvilgsniai ir užstalės blevyzgos netgi nemalonios. Lankymąsi baruose pakeitė ėjimas į svečius ir skanaus maisto ruošimas, dalinimasis naujais receptais ir atradimais.
– Kartu su mityba keičiasi ir jūsų draugai?
– Žaliavalgiai lektoriai įspėja: jeigu nesate pasiruošę keisti draugų, nepavyks pakeisti mitybos įpročių.
Iš pradžių ir mes su žmona manėme, jog sauso baltojo vyno, kurį labai mėgome, tikrai neatsisakysime. Bet jau po poros mėnesių jis dingo iš mūsų valgiaraščio. Tai įvyko natūraliai, be jokių pastangų.
Lygiai taip pat pradingo tabakas, nors cigaretė kažkada buvo tiesiog neatsiejama nuo kavos ar alkoholio.
Radikaliai pakeitus mitybą, pradėjus vartoti vien termiškai neapdorotą maistą – vaisius, uogas, daržoves, žalumynus, daigintas sėklas, želmenis, riešutus, atsisakius pieno, duonos, miltų produktų, mėsos, žuvies, kiaušinių, košių, chemijos ir narkotikų – kavos, cukraus, bet kokių E, konservantų, dirbtinių dažiklių, saldiklių ir pradėjus valytis organizmui, savaime nesinori to, kas jam kenkia.
Suvokus alkoholio žalą išnyko bet koks noras save nuodyti. Visi mano mylimiausi architektai, mano geriausi specialybės mokytojai iškeliavo anapilin sulaukę vos 50 metų tik dėl to, kad vartojo per daug alkoholio.
– Kas buvo paskutinis lašas, lėmęs jūsų gyvenimo būdo pokyčius? Negi vieną rytą atsikėlėte ir supratote, jog visų blogybių priežastis – netinkamas maistas?
– Sykį per televizijos laidą išgirdau kalbant apie žaliuosius kokteilius. Atidžiai nesiklausiau, koks tai gėrimas, tačiau įstrigo, kad jie rekomenduojami tiems, kurie skundžiasi nuovargiu.
Internete išsiaiškinau, jog tos laidos viešnia buvo žaliosios mitybos pradininkė Victoria Boutenko iš Amerikos. Susiradau jos tinklalapį, nusirašėme keletą receptų ir dar tą pačią dieną nuvažiavome į prekybos centrą pirkti trintuvo.
Taip pradėjome kas rytą iš žalumynų ir vaisių gamintis kokteilius, tačiau ne visus juos išgerdavome – kai kurie būdavo tokie neskanūs, kad keliaudavo tiesiai į kriauklę. Bet ieškojome ir bandėme vis naujų receptų.
Knygyne aptikome į lietuvių kalbą išverstų V.Boutenko knygų su receptais. Ten radome pirmuosius atsakymus į mus kamavusius klausimus.
Revoliucija prasidėjo. Virtuvėje pastatėme didžiulę kartoninę dėžę, į kurią sukrovėme makaronus, cukrų, kavą, uogienes, padažus, dešras ir sūrius, sausainius ir saldainius – viskas keliavo lauk iš mūsų namų.
Eglė paskambino kolegei ir paklausė, ar jai nereikia septynių šviežių kiaušinių – tiek buvo likę šaldytuve.
– O kaip jautėtės kitą rytą užėję į tuščią virtuvę?
– Specialistai prie žaliavalgystės rekomenduoja pereiti pamažu, atsisakant vieno produkto, tada – kito. O mes su Egle leidomės galvotrūkčiais.
Po kelių euforijos dienų Eglę apėmė panika: ką mes valgysime? Agurkus ir morkas? Ką dar galima paruošti?
Atrodė, kad salotomis sotūs nebūsime, o ir nenorėjome jų valgyti kiekvieną dieną. Mums labai trūko įgūdžių ir informacijos. Buvo daug nežinios, ar mūsų organizmas gauna visas reikalingas medžiagas, kiek ir ko per dieną reikia suvalgyti? Žodžiu, buvome pirmokai, bet labai užsidegę.
– Turbūt jautėtės alkani atsisakę įprasto maisto?
– Man pačiam sunku patikėti, kad prieš metus valgiau cepelinus su grietine, kirtau lašinius su juoda duona ar sūdytus bulvių traškučius užsigerdamas alumi.
Kai pradėjome valgyti tik neapdorotą maistą, pirmus du mėnesius nuolat jautėmės alkani.
Juk vaisiai ir daržovės suvirškinami per valandą. O mėsa užkemša žarnyną visai dienai ir taip sukuria tariamą sotumo jausmą.
Douglo Grahamo knygą „Mitybos formulė 80/10/10” su Egle perskaitėme tris kartus iš eilės. Tai knyga, kuri padėjo sutvarkyti mūsų mitybą ir kasdienį valgiaraštį: pusryčiams – žalieji kokteiliai arba ką tik išspaustos sultys, pietums – vaisių asorti, vakarienei – daržovių sriuba ir didžiulis dubuo salotų.
Tiesa, pereinamuoju laikotarpiu kūnas išsiilgsta senų įpročių, todėl vadinamieji nutrūkimai yra neišvengiami.
Pavyzdžiui, Eglę iš pradžių apimdavo nenumaldomas noras suvalgyti šokolado plytelę ar išgerti kavos. Tada labai svarbu neiti iš proto, kad tu ko nors negali – suvalgyk ir jokiu būdu nesmerk savęs. Vėliau toksinus išsivalęs organizmas, gavęs dar vieną dozę nuodų, pats jų atsisakys.
– Kur sėmėtės naujų maisto gaminimo įgūdžių, receptų?
– Vilniuje radome žaliavalgių maisto ruošimo kursus. Kadangi Eglė darbą šokių studijoje pradeda vakarais, mokytis gaminti teko man. Ir man tai labai patiko! Negalėjau net įsivaizduoti, kokią gausybę patiekalų įmanoma pagaminti iš termiškai neapdorotų produktų.
Dabar jau patys kuriame patiekalų receptus, netrukus pradės veikti mūsų interneto puslapis „Gyvo maisto receptai”, kuriame dalysimės savo patirtimi.
Kad žaliavalgystė brangiai atsieina – mitas. Taip, mes perkame daug vaisių, daržovių, riešutų, bet juk sutaupome atsisakę pieno produktų, mėsos, žuvies, duonos ir alkoholio.
- "Jei būčiau drugelis, gerčiau nektarą, jei karvė - valgyčiau žolę, žmogus - visaėdis padaras, man reikia visko: ir augalėlio, ir mėsytės bei žuvytės, duonos ir medučio, pieno bei vandens", - tokį komentarą perskaičiau prie vieno straipsnio apie žaliavalgius. O ir dauguma dietologų nerekomenduoja iš savo valgiaraščio išbraukti vienų ar kitų produktų, jie teigia, kad viskas, kas su saiku, yra gerai.
- Toks aiškinimas man primena "kultūringo gėrimo" teoriją, kuri buvo aktyviai propaguojama valdant sovietų vadui Nikitai Chruščiovui. Saikingo vartojimo rezultatus dabar matome - prasigėrę milijonai žmonių, ištisi kaimai ar net rajonai. Lietuvos kaime vaizdas taip pat apgailėtinas.
O visos žmonių ligos kyla dėl prastos kokybės, nuodingo maisto ir nusilpusio imuniteto jį virškinant.
– Pavasarį kelsitės į naują būstą, tačiau ne į užmiesčio namą, kur galėtumėte turėti daržą ir sodą, o į loftą Vilniaus centre. Manote, prekybos centruose galima įsigyti ekologiškų vaisių ir daržovių?
– Suprantama, kad parduotuvėse dauguma siūlomų produktų yra chemiškai apdoroti.
Bet mes turime savo daržą namuose ant palangių. Daiginame saulėgrąžas, kviečių bei rugių sėklas, avinžirnius. Žiemą turguje iš ūkininkų perkame špinatų, salotų, žalumynų, lapinių kopūstų. Vasarą laukuose prisiskiname dilgėlių, garšvų, pienių, įvairių lapų, žiedų.
– Nevartojate organizmą nuodijančių produktų, tad kaip jaučiatės dabar, metus valgydamas tik „teisingą” maistą? Jums užaugo sparnai?
– Dabar atsikeliame be žadintuvo – kažkada tai atrodė neįmanoma. Pabundame energingi, kiekvieną dieną pradedame rytine mankšta.
Po pusmečio žaliavalgystės nustojau naudoti muilą ir šampūną – man jų tiesiog nebereikia, nes plaukai nesiriebaluoja, kūnas neprakaituoja.
Dar įdomi patirtis – pradėjo veržtis jausmai. Ėmė valytis ne tik fizinis kūnas, bet ir lietis pritvinusios emocijos.
Protas skaidrus, mintys šviežios, idėjos naujos, kūnas švarus. Mane dabar užliejo kūrybos antplūdis ir aiškumas, ką ir kaip toliau daryti, ką gyvenime veikti. Nė akimirkos nedvejoju, ar teisingai pasielgėme pakeitę mitybą. Taigi jūs atspėjote – sparnai tikrai užaugo.
– „Stebiu, kaip tu išnyksi”, – draugiškai iš jūsų pasišaipo kartu dirbanti dekoratorė, kurios vyras turi savo restoraną. Eglė neteko 6, o jūs – 17 kilogramų. Tai džiugina ar baugina?
– Kiekvienam savo – aš lieknėju, o jie pilnėja. Esame laisvi, todėl patys renkamės, kokie norime būti. Man labai patinka Vydūno žodžiai, kad joks maistas nesuteiks tokio didelio malonumo kaip gera išvaizda ir sveikata.
Kai pradėjome sveikai maitintis, apėmė gera savijauta, norėjau visiems rėkti: „Ką jūs valgote, kvailiai! Ką darote?!” Bet protingi žmonės mus laiku pamokė – save gelbėkite, ne kitus, nieko nekomentuokite ir negadinkite aplinkiniams apetito. Vėliau žmonės patys ims klausinėti, kodėl taip gerai atrodote, kodėl tokie žvalūs, kodėl nedejuojate ir nesiskundžiate.
Ir iš tiesų tokių klausimų jau išgirdome.
– Vaikai iš pirmosios jūsų santuokos – penkiolikametė dukra ir septynmetis sūnus irgi tapo žaliavalgiais?
– Ne, bet kiekvieną savaitgalį, kai vieši pas mus, su malonumu valgo tai, ką pagaminame, ir nebeprašo saldainių. Mes ruošiame kur kas skanesnius desertus, pavyzdžiui, migdolų riešutų pieną, nekepintos kakavos sausainius, bananų ir uogų ledus. Tikra pasaka!
Manau, kad šeimose, kuriose auga maži vaikai, sunku laikytis tokios mitybos. Jeigu namie maitinamasi sveikai, į darželį nuėjęs mažylis neišvengiamai gauna nuodingo maisto. O po to aikčiojama ir stebimasi, kad vaikai tokie jautrūs, lengvai peršąla ir dažnai serga.
– Kaip permainas vertina jūsų tėvai? Kuo jus vaišina pasikvietę sekmadienio pietų?
– Tiek mano tėvus, tiek uošvius, išgirdusius apie mūsų permainas, ištiko šokas. Juk jie visą gyvenimą valgo tradicinį maistą ir girdi tuos pačius mitus: „Mėsą, duoną valgyti sveika, o pieną gerti būtina.”
Anksčiau važiuodami pas juos į svečius žinodavome, jog bus išvirta cepelinų, iškepta kiaulienos karbonadų ar žuvies kotletų. Dabar važiuojame pas juos su veganiškais patiekalais ir desertais. Man patinka, kai mama klausinėja, o kas čia, o kaip čia paruošta?
Eglės tėvas pasakė, jog mumis patikės po poros metų. Ką gi, vieni jau praėjo.
