Čia lankosi ne tik vietiniai, bet ir turistai, o pastarųjų eina daugybė. Jie lauke laukia po valandą ir ilgiau. Nepaisant entuziazmo, daugelis jų ne tik geros picos nuo blogos neatskirtų – jie turbūt neatskirtų picos nuo braškių torto, o neišlavintą skonį Neapolio picos paprastumas gali nuvilti.
Jie eina, nes čia lankėsi aktorė Julia Roberts ir futbolininkas Diego Maradona. JAV prezidentas Billas Clintonas buvo ne čia, bet netoli – jis valgė picą gatvėje, pora kvartalų nuo čia.
„Da Michele” barsto perlus prieš kiaules arba ritinėja kone pusantro šimtmečio tradicijos deimantus prieš publiką, kurios didžioji dalis apie maistą supranta tiek pat, kiek gretimos Pompėjos lankytojai apie akmenis, kuriuos lietė Romos imperijos gyventojai.
Bet jie nesinaudoja minios neišmanymu, pakišdami jai bet ką. Gali nežinoti, kad valgai puikų maistą, bet vis tiek jį valgysi, nes čia tokia tvarka.
Kolega Paulius Jurkevičius yra rašęs apie kitą garsią Neapolio piceriją „Pizzeria dei Decumani”, esančią Teismų gatvėje (Via dei Tribunali). Nė negalvokite, aš net nebandysiu su juo ginčytis, kuri geresnė.
Kas yra geresnis Renesanso skulptorius – Michelangelo Buonarroti ar Gianas Lorenzo Bernini?
Neapolyje ir Romoje sumaniau paragauti daugiau picų, tad šis jų šlovinimo straipsnis – ne vienintelis.
Paulius apie picas rašė daug: varguoliams ar aristokratams jos skirtos, kodėl Lietuvoje picerijoms dar daug reikia augti.
Ypač patiko jo įžvalga dėl pavadinimų: „Grafų”, „Bajorų”, „Žemyna”, „Aukštaičių”. Pirmoji mano reakcija – čia kaip kibinas su šokoladu. Antroji – įsivaizduoju žilos Lietuvos praeities bajorus ir grafus, valgančius picas (ir fotografuojančius jas išmaniaisiais telefonais).
Tad atleisk jiems, Viešpatie, – kaip ir tiems, kurie drebia storą priedų sluoksnį ant picos ir paskui pyksta, kai juos kritikuoja.
„Juk taip sočiau, žmonėms patinka”, – dar teisinasi.
Lietuviškas išsidirbinėjimas pavojingas tuo, kad juo maskuojamas neišmanymas, prastos kokybės sudėtinės dalys ir pikto, mėšlinais batais avinčio „runkelio” pasipūtimas: neva nemokykite mūsų, mes patys viską geriau už kitus žinome. Mes dar italus pamokysime picas kočioti, atspardysime užpakalius tiems rafinuotiems ponams.
Pica – vienas tų patiekalų, kurie sumaniai pritaikomi prie visų kraštų, pakeičiami ir tinkantys. Aš nieko neturiu prieš net „Havajų” picą su ananasais, kurią daug kas niekina. Yra toks patiekalas ir jis parduodamas dešimtims milijonų valgytojų.
Bet dabar mes Neapolyje, laukiame gatvėje su kitais ir rankose laikome lapelius su numeriukais („Da Michele” viduje – gal pusšimtis vietų).
Pusė laukiančiųjų – užsieniečiai, bet jiems jokio pasigailėjimo, kaip ir žiopliams: išėjęs kasininkas kviečia numerį vieną kartą, neatsiliepei per dvi tris sekundes, viskas – tavo vieta dingo. Nemoki itališkai skaičiuoti iki šimto? Irgi tavo problema.
„Novantacinque”, – šaukia jis, bet kinų šeima su 95 numeriu tėvo rankose nesupranta, kad juos ką tik pašaukė.
Aš irgi čia laukiu, irgi prasigrūdęs prie durų (pro stiklą galima spoksoti, kas dedasi viduje), ir mano gerumas yra begalinis. Sakau kinui: eik, čia tavo numeris. Žiūri į mane, ne iškart supranta.
Aplinkiniai nekantrūs kaip Neapolio vairuotojai: „Jau eik, eik, eik!” Kinas įeina, jam pasisekė. Dar sekundė, ir būtų praradęs savo vietą.
Mano šeimai sekasi: gavome stalelį arčiausiai krosnies. Picų kepėjas su liže (atsimenate, kaip pasakoje negerus vaikus pašaudavo į krosnį) ją laiko ištiesęs, kol kitas picininkas (gal piceiva ar picarijus?) tempia elastingą, lyg guminę, tešlą. Padėta ant ližės ji susitraukia lyg išgąsdintas aštuonkojis.
Valgiaraštis čia toks paprastas, kad eilinis lietuviškas restoranas, pratęs prie storų, panašių į telefonų knygą, persipjautų venas ar daužytų galvą į medinį stalą.
Garsiausioji Neapolio picerija turi dvi picas – „Marinara” (pomidorų tyrė, džiovinti raudonėliai ir bazilikai) ir „Margherita” – (tas pat, tik su mocarelos sūriu). Viskas, daugiau nieko. Abi – po 4 eurus. Paprasta? O kaipgi, užsakymas priimamas akimirksniu, rašytis padavėjui nieko nereikia.
Esu matęs stoties vežimėlių, iš kurių prekiaujama bandelėmis, – tų valgiaraštis ilgesnis.
Gėrimai? Alus, kola, fanta, vanduo – viskas po 1,50 euro. Popierinės servetėlės ir plastikinės stiklinės (gerai, plastikinių stiklinių nebūna, bet juk ir puodeliu negaliu to dalyko pavadinti).
Pica kepa greitai – minutę pusantros labai kaitrioje, malkomis kūrenamoje krosnyje. Kraštas kai kada apdega ir vietomis suanglėja. Netoli krosnies stovi savininkas baltu chalatu, pažįstamas iš šimtų nuotraukų viso pasaulio spaudoje ir internete. Tik stovi ir žiūri.
Kai sudėtinių dalių tiek mažai, į jas galima įsigilinti. Niekas neatitraukia dėmesio nuo pagrindinių elementų – pomidorų ir duonos.
Pats restoranas kaip svarbiausią privalumą nurodo tinkamai iškildintą picos tešlą. Netinkamai iškildinta tešla gali būti tiesiog neskani arba pragariška: kai mielės toliau savo darbą dirba jau pilve ir nuo to pasidaro taip bloga, kad prisiekinėji sau gyvenime daugiau duonos gaminių nevalgyti.
Čia duona tobula. Plonapadė italų pica dažnai kitur vadinama džiūvėsiu: ji kartais tokia plona ir traški kaip žydiški macai. Nors galima valgyti ir tokią, tačiau tokios palaimos kaip iš tinkamo ir minkšto, kvapaus, elastingo krašto bus sunku tikėtis.
Viduryje picos pagrindas permirkęs nuo saldžių pomidorų, bet neplyšta, jis vis dar išlaiko krūvį. Ar čia padažui panaudoti saldžiausi pasaulyje pomidorai, auginami ant Vezuvijaus ir Etnos ugnikalnių šlaitų, pelenų dirvožemyje, ar tiesiog pasaldinta rūgštesnių, pigesnių pomidorų tyrė? Aš noriu tikėti, jog pirmasis variantas.
Man skanesnė pica be sūrio, keistu pavadinimu „Marinara” – pats pavadinimas daug ką verčia tikėtis jūrų gėrybių, turbūt ančiuvių. Bet ne. Ančiuviai būna ant picos „Romana”, pavadinimu šlovinančios Italijos sostinę. Tokios čia nėra.
Sąskaita keturiems žmonėms – 24 eurai (82 litai). Galėtų būti ir 124 eurai: sumokėtum ir eitum patenkintas, bet turbūt pigumas čia yra reginio, renginio ir pojūčio dalis. Penkios žąsys iš penkių: būtų absurdiška, jei būtų kitaip.
Lauke saulė šildo picos laukiančią minią. Išeiname pro duris kaip iš bažnyčios, nulipame kelis laiptelius ir jaučiamės kaip pakrikštyti: visas pasaulis man nuo šiol skirstomas į tuos, kurie šios picos ragavo, ir į tuos, kurie dar ne.
Dabar esu prie pateptųjų.
Adresas: „L’Antica Pizzeria Da Michele”, Via Cesare Sersale 1, 80139, Neapolis.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
