Visą laiką aš spyriojausi apsilankyti alaus bare. Buvo dvi priežastys: pirmoji – aludėse maistas dažniausiai yra toks, kad rankas nuleidi. Aprašyti galima, bet geriau nereikia. Pavyzdžiui, karka man yra šlykštu. Kai kurių patiekalų nepamėgsiu niekada.
„Rinkinys prie alaus” yra restorano ženklas apie tai, kad nei išmonės, nei pastangų nebuvo ir nebus.
Antroji priežastis – alaus snobai.
Jie ir Lietuvoje, ir kitur pasaulyje tikrai baisesni už visus kitus maisto snobus (kokie nors kavos specialistai nė iš tolo jiems neprilygsta). Jie yra beviltiški, pikti padarai, kuriuos galima sulyginti tik su „tikros pirties” specialistais bei automobilių klubų nariais.
Jie gyvena tik tam, kad galėtų į visas puses taškytis panieka ir kaltinimais neišmanymu.
Alaus snobams viskas aplinkui yra nesąmonė, birzgalas ir neverta jų unikalaus supratimo apie gėralą. Jie nekenčia stambių ir pramoninių aludarių, bet taip pat nekenčia ir vieni kitų, visaip niekina konkurentus, net jei jie yra smulkūs ir namudiniai gamintojai.
Jie rašo nykius tinklaraščius ir pliekiasi forumuose, kur daugiausia bando vieni prieš kitus pasirodyti išsigalvotomis žiniomis. Bendraudami internete jie labiausiai mėgsta vieni kitiems sakyti „kitą kartą pasidomėk prieš rašydamas”.
Jie skiriasi nuo kompiuterinės technikos, pažymėtos obuolio ženklu, garbintojų. Pastarieji bent jau giriasi tais gaminiais, kuriuos turi, o alaus snobai labiausiai mėgsta kalbėti apie tas vietas, į kurias jie neina, ir apie tą alų, kurio jie negeria (geriausiai tam tinka bet kuri pelninga viešojo gaminimo įstaiga ir bet kuris pramoninės gamybos alus, kurio reklamą galima pamatyti per TV).
Tad matote, kaip man sunku ir pavojinga prisiartinti prie alaus žmonių. Bet aš jau per senas, kad ko nors bijočiau, todėl kada nors pradėti reikia.
Neseniai atidaryta „Špunka” sostinės bohemiškame Užupyje (kone prestižiškiausioje jo vietoje, prie „Angelo” skulptūros) yra visai nedidelė vieno kambario skylė – regis, nė dvidešimties sėdimųjų vietų nebūtų, nors kartais lankytojai čia ir stovi.
Keletą kartų užėjau ir vis pataikiau pamatyti anglų turistų – jiems, matyt, tas ankštumas ypač savas.
Tokiu pat vardu pavadinta aludė jau yra Klaipėdoje, Utenoje ir Panevėžyje, bet rašysiu apie tą, kuri arčiausiai mano namų ir, kaip įsitikinau, širdies.
„Špunka” – tai mažas medinis kaištis, kuriuo užkemšama alaus statinė. Žodis skamba truputį chuliganiškai, bet gal čia taip sumanyta.
Bare septynios alaus rūšys, pilstomos iš pompos (visos – 8 litai už puslitrio bokalą), ir daugybė skirtingo alaus buteliuose.
Žmonės dažniausiai mėgsta pilstomą alų. Jei gali rinktis, visada pasirinks būtent tokį, o ne iš butelio. Taip būna ir čia, sako barmenas.
Apie valgį čia nelabai yra ką rašyti: prie alaus duoda riešutėlių, galima užsisakyti lietuviško sūrio (užperka netoliese, už Vilnios, kai ketvirtadieniais būna Tymo turgelis) arba mėsytės: ir viena, ir kita kainuoja 12 litų.
Man savotiškai patinka, kad nėra keptos aliejuje duonos – nors jos nevengiu, bet ji aplink palieka taukuotą pėdsaką, ir juo labiau kad nėra virtuvės su visokiais cepelinais.
Galėčiau pageidauti, kad šis baras būtų pirmasis Vilniuje, kuris prekiautų Anglijoje pamėgtomis kiaulienos nuokrapštomis (anglų k. „pork scratchings”). Tai kiaulės odos gabaliukai, kepti su riebalų sluoksniu, – tokie baisiai traškūs dideli spirgai, išdžiovinti ir užsūdyti.
Bet čia tik mano svajonė. Tiek, kiek yra užkandžių, man užtenka. Ne vakarieniauti čia ateinama.
Apie alų jie patys rašo aiškiai: „Mes nežiūrime, gyvas ar negyvas. Mes uostome, ar gerai kvepia. Jei gerai kvepia ir geras skonis, parduodame ir jums.”
Galima ir suprasti, ir sutikti. Ir dar, ačiū Dievui, neskelbia nesąmonės apie gyvą alų angliškai „living beer”. Ant durų dabar – teisingesnis užrašas „craft beer”, suprantamai pasakantis apie alų iš mažų ir nepriklausomų gamintojų.
Viena pilstomų alaus rūšių – eksperimentinė, sako aludės savininkai – IPA („India Pale Ale” – Indijos blyškusis elis). Ši alaus rūšis, turinti ne ką daugiau bendra su Indija nei mūsų šalyje „Daktariška” dešra – su medikais, jos tėvynėje Anglijoje retai pasirodo aludėse, dažniau užtinkama buteliuose.
Tokį alų XIX amžiuje anglai pradėjo virti eksportuoti į Indiją britų kolonistams ir pavadino tolimos šalies vardu.
Vilniuje jį matyti keistoka. „Špunkoje” pilstomas lietuviškas IPA džiugina švelniu ir rafinuotu gėlių aromatu. Tai reti amerikietiški apyniai, paaiškina man.
Dar čia smagus avižinis stautas (sako, pirmasis lietuviškas avižinis stautas), „Gutstoutas” iš Širvėnos daryklos, tamsus (dėl deginto salyklo), švelnus ir su kavos skoniu. Tas man labai patiko, ypač šaltuoju metų laiku.
Alaus baras vertas tiek, kiek verta jo publika. Man atrodo, kad tokioms vietoms kaip „Špunka” dar teks stengtis, kol pagaliau slogius prisiminimus pamirš mano karta ir vyresni žmonės. Sovietinis girdyklų palikimas slegia kuprą net ir tiems, kurie niekuo prie to neprisidėjo. O neseniai atsiradusi bambalinio papilstymo mada („taip pigiau”) sukūrė naują, nepatrauklų pigaus alaus gėrėjo paveikslą.
Jis pratęsė seną alaus vartojimo kultūros šešėlį su apgriuvusiu, jau uždarytu įstabios architektūros ir baisios reputacijos sostinės „Tauro ragu” (450 vietų!) bei jo ilga tvora, skiriančia pievą nuo gyvenamojo namo (kad lankytojai netrukdytų gyventojams ir nesišlapintų jų laiptinėje).
Arba su anuomet iš tolo smirdėjusiais „Žemaičiais”, prie kurių jaunystėje užsidirbau smegenų sukrėtimą „susiginčijęs su kitais bare alų geriančiais jaunuoliais” (taip skelbė milicijos protokolas).
„Špunkos” barmenas sako, kad nepageidautini ir bėdos ieškantys lankytojai išeina patys, pasižiū-rėję į kainas: pigiai nusitašyti galima kitur.
Todėl šiandien čia santūri publika ir apčiuopiamas saugumo jausmas. Užupio ir senamiesčio personažai irgi ateina (kunigaikštis Urniežius irgi buvo atėjęs, bandė rūkyti pypkę, bet buvo paprašytas į lauką), tačiau nekenkia švaraus ir rafinuoto mažo baro įspūdžiui.
Didžiausia sėkmė man čia yra didelio alaus pasirinkimo ir jaukios, šiurkštokos aplinkos suderinimas su švara ir tvarka (vienas apžvalgininkas minėjo jaukią netvarką, nežinau, ar jis tikrai buvo „Špunkoje”, nes man baras pasirodė labai vyriškai ir griežtai prižiūrimas).
Barai Vilniuje sparčiai keičiasi. Jei tokį barą su apsilupusiu tinku ant sienos ir kaldintais kryžiais, bet švarų ir tvarkingą, prieš dvidešimt metų būčiau užtikęs kur nors Helsinkyje arba Amsterdame, būčiau žavėjęsis ir dūsavęs: kada gi kas nors tokio bus Lietuvoje?
O dabar galiu žavėtis ir dūsauti per tris kvartalus nuo savo lauko durų.
Kadangi maisto vertinti neišeina, aš jiems negaliu skirti žąsų įvertinimo už maistą, bet už alų ir aplinką skiriu penkias iš penkių. Norėčiau, kad sostinėje būtų daugiau tokių vietų.
