Tačiau pastaruosius 40 metų plėtojami alternatyvūs ūkininkavimo būdai – tausojantys gamtą, saugantys biologinę įvairovę ir orientuoti į vyno kokybę. Kai kurie iš jų, kaip tausojanti vynuogininkystė, remiasi moksliniais tyrimais, kiti, kaip ekologinė vynuogininkystė ar nedidinantis CO2 kiekio atmosferoje (Carbon Neutral) – aplinkosaugos ideologija ar noru susieti dvasinį ir materialinį pasaulį, kaip biodinaminės žemdirbystės atveju.
Jei vyndarys nusprendžia pakeisti ūkininkavimo būdą į labiau tausojantį gamtą, tai reiškia, kad jis turi pakeisti ne tik vynuogyne naudojamas medžiagas ir atliekamus darbus, bet ir savo sąmonę. Negana to, pasikeis jo gaminamo produkto kaina ir padėtis rinkoje.
Toliau mes apžvelgsime, kaip galima nuo įprastinio ūkininkavimo būdo pereiti prie labiau gamtą tausojančios vynuogininkystės (taip pat ir kovos su kenkėjais), ekologinės ir biodinaminės vyndarystės. Taip pat aptarsime šių būdų pranašumus, trūkumus bei komercinę prasmę.
Ekologinis ūkininkavimas – „cheminės“ vynuogininkystės priešingybė
Šiais laikais vynuogynuose cheminės medžiagos yra įprastos: dirvos derlingumas pagerinamas neorganinėmis trąšomis, piktžolės, kenkėjai ir grybinių ligų sukėlėjai naikinami herbicidais, pesticidais ir fungicidais. Cheminės medžiagos nenaudojamos aklai ar be atodairos: atramų sistema, tarpai tarp eilių ir vynuogių veislės lemia purškimo laiką, kokios medžiagos bus naudojamos ir galiausiai – kiek tai kainuos. Juolab kad vynas iš taip užaugintų vynuogių nėra nuodingas.
Problemos, kurias sukuria chemikalai, peržengia vynuogyno ribas: metilo bromidas naikina ozono sluoksnį, anglies dvideginis, išsiskiriantis darbo vynuogyne metu padidina šiltnamio efektą, kyla grėsmė vietinei ir visuotinei biologinei įvairovei, padidėja dirvos tarša ir erozija, senka vandens ištekliai. Štai dėl ko šių problemų dabartiniu metu negalima ignoruoti.
Ekologinė vyndarystė plėtojosi kaip tradicinio ūkininkavimo būdo priešingybė: atsisakoma naudoti herbicidus ar sintetines, koncentruotas trąšas. Vienintelis maisto medžiagų šaltinis gali būti kompostas arba mėšlas. Prieš ligas ar kenkėjus kovojama tik mechaninėmis ar fizinėmis priemonėmis, taip pat pasitelkiami pagalbon natūralūs kenkėjų priešai; piktžoles nuėda galvijai arba jos gali būti apariamos.
Tarp vynmedžių eilių įprasta žemę užsėti žole: tai apsaugo dirvą nuo erozijos, reguliuoja vynuogių augimą, padidina dirvos derlingumą, pagerina struktūrą ir sulaiko vandenį, palaiko biologinę įvairovę šaknų zonoje, sukuria palankią aplinką veistis naudingiems visaėdžiams plėšrūnams, parazitiniams vabzdžiams, vorams, erkėms. Toks augalų „kilimas“ sudaro tvirtą pagrindą po kojomis darbininkams, nuimantiems derlių ar atliekantiems kitus darbus vynuogyne, pagerina oro ir vandens kokybę.
Ekologinės vyndarystės pranašumai yra akivaizdūs atsakingai į gamtą žiūrinčiam stebėtojui: didėja biologinė įvairovė, mažėja dirvos tarša ir erozija. Tačiau žiūrint iš kasdienės perspektyvos, šie pranašumai ne tokie akivaizdūs: siekiant šimtaprocentinės ekologijos, galima naudoti tik ekologiškas priemones, pavyzdžiui, tik ekologiškai užaugintų, antibiotikų negavusių gyvulių mėšlą, vietines augalų sėklas ir t. t. Už visas šias priemones, taip pat ir už rankų darbą vynuogyne (pavyzdžiui, žemės įdirbimą arkliu), suprantama, reikia daugiau mokėti, o tai didina vyno kainą.
Biodinaminė vyndarystė – dar daugiau rūpesčio
Biodinaminis ūkininkavimo būdas yra dar sudėtingesnis nei ekologinis: chemikalai gali būti nenaudojami, kaip ir tausojančio ūkininkavimo ar ekologinės vynuogininkystės atveju, tačiau sakoma, kad norint biodinamiškai ūkininkauti reikia biodinamiškai mąstyti. Tokio mąstymo gaires dar 1924 m. suformulavo Rudolfas Steineris: biodinaminis vyndarys savo ūkį mato kaip gyvą organizmą, veikiamą mėnulio fazių ir visatos ritmų.
Vyndario užduotis yra suvokti gyvybinės energijos tėkmę. Jam nereikia naudoti pesticidų ir herbicidų, nes jie naikina kai kuriuos gyvos sistemos elementus, taigi griauna ją iš vidaus, o trąšos priverčia augalus kęsti troškulį.
Įvairios ligos suvokiamos kaip ženklai, kad ūkis ne visai sveikas, todėl dirvą ir augalus reikia stiprinti tam tikru būdu paruoštasis homeopatiniais preparatais, kurie gydo ne fiziškai, o energetiškai. Šis ūkininkavimo būdas leidžia naudoti Bordo mišinį ir sierą prieš miltligę ir jos atmainas.
Neigiami biodinaminio ūkininkavimo aspektai:
- jis remiasi teorija, kuri paprastai laikoma ne visai moksline; todėl mokslininkai nemėgsta, kai jų vardas siejamas su biodinamine žemdirbyste, ir mokslinių įrodymų apie šio metodo efektyvumą tėra labai mažai;
- tai brangesnis būdas palyginti su įprastu: biodinaminės Elzaso vyninės skelbia, kad jų metodas yra 10–15 proc. brangesnis; Čilės vyndariai teigia, kad mažiausiai 30 proc. brangesnis;
- norint pereiti prie biodinaminio ūkininkavimo, reikia daug laiko, dar daugiau laiko užima tokio ūkio sertifikavimas;
- biodinaminiu ūkininkavimu sunku užsiimti žemynuose, kuriuose neauga reikalingi augalai ar nesiveisia tam tikros gyvūnų rūšys;
- kai kurios problemos vynuogynuose negali būti išspręstos nepažeidžiant biodinaminio ūkininkavimo principų.
Nepaisant minėtų trūkumų, svarbesni yra šio būdo pranašumai:
- vynuogynas laikomas uždara daugiakultūre sistema, kuri pati save reguliuoja – tai skatina biologinę įvairovę;
- negausūs moksliniai tyrimai ir vyndarių atsiliepimai palankesni biodinaminiam vynuogynui: vynmedžių lapai sveikai žvilga, mediena tvirtesnė, mažiau šešėlio, uogų odelė plonesnė, jos anksčiau prinoksta;
- geriausių pasaulio vyndarių vynas, pagamintas biodinaminiu būdu, yra tvirtas praktinis šio metodo pranašumo įrodymas;
- kvalifikuotos sertifikavimo institucijos ir stipri vidinė kontrolė su charizmatiniais lyderiais užtikrina šio vyno kokybę.
Tausojanti vynuogininkystė (JAV) ar integruota produkcija (ES)
Tausojanti vynuogininkystė gali būti laikoma racionalesne nei ekologinė: čia nėra griežtų reikalavimų visiškai atsisakyti chemikalų, siekiama sumažinti sintetinių trąšų, įvairių insekticidų kiekį ir išvengti aplinkos naikinimo. Augintojai turi nuspręsti, kiek kenkėjų, piktžolių ar grybinių ligų jie gali toleruoti ekonomiškai.
Dirvos derlingumas yra svarbus, todėl vietoj herbicidų suariama žemė po vynmedžiais, tačiau ji įdirbama minimaliai, nes sunkūs traktoriai ir kiti žemės ūkio padargai suslegia drėgną žemę ir ji netenka savo natūralios struktūros. Tarpueilių apželdinimas naudojamas ten, kur užtenka lietaus ir nedidelė šalnų tikimybė.
Muilas ir natūralūs aliejai, pavyzdžiui, vynuogių kauliukų, naudojami nuo vabzdžių. Tausojančios vynuogininkystės ir integruotos produkcijos pagrindas yra integruotas kenkėjų valdymas – tai aplinkai palankus požiūris į vynmedžių kenkėjus, ligas ir piktžoles. Su kenkėjais ir grybinėmis ligomis kovojama veisiant natūralius jų priešus. Tam tikrais atvejais gali būti pasitelkiamos ir cheminės priemonės, pavyzdžiui, kenkėjų veisimosi periodu, siekiant juos suklaidinti ir išstumti iš vynuogyno, gali būti naudojami kvapieji repelentai.
Vienintelis šio ūkininkavimo būdo „trūkumas“ yra tai, kad vynuogių augintojas turi turėti daug biologijos žinių, kad galėtų kontroliuoti kenkėjų, gyvūnų paplitimą ir atsižvelgdamas į aplinkos sąlygas priimti sprendimus. Tausojantis ūkininkavimas reiškia mažesnį vidutinį derlingumą, nes nederlingos zonos turi būti paliktos vabzdžiams. Šiose zonose augantys augalai palaiko vabzdžių įvairovę, tačiau kartu didėja ir rizika, kad šiuose plotuose išaugs nepageidaujamų kenkėjų populiacija.
Komercinis požiūris
Nėra abejonių, kad pirmieji vyndariai, kurie perėjo nuo tradicinės vynuogininkystės prie gamtą tausojančios, tai darė siekdami gaminti geresnės kokybės vyną ar atsakingiau žiūrėdami į aplinką. Šiandien dauguma vyninių taip pat skelbia, kad kokybė yra daug svarbiau už tai, kokiu būdu – ekologiškai ar biodinamiškai – buvo pagamintas vynas. „Ir tik tuomet, kai, įvertinęs kokybę, pirkėjas nori sužinoti, kaip buvo pagamintas vynas, aš galiu jam papasakoti apie biodinaminę vyndarystę.
Tai turi didesnį poveikį,“ – prisipažįsta „Benziger“ vyninės vyndarys. Blogiausia, kad dauguma pirkėjų yra per mažai išsilavinę, kad suprastų, jog vynas gali būti gaminamas skirtingais būdais. Vynas, skirtingai nuo kitų alkoholinių gėrimų, jau pats savaime suprantamas ne kaip pramonės gaminys, o kaip natūralus, kaimo aplinkoje pagamintas gėrimas.
Iki šiol gamta buvo sėkmingiau išnaudojama vyno įvaizdžiui kurti, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos vynas buvo parduodamas kaip vynas iš mažiausiai užterštų žemės kampelių. Kitas pavyzdys, kaip mezgama apgaulinga vyno ir aplinkos „draugystė“ yra Keipo augalų karalystės (Cape Floristic Kingdom) istorija. Tuo metu, kai šiai saugomai teritorijai iškilo rimta grėsmė dėl vynuogininkystės plėtros, Pietų Afrikos vyno eksportu besirūpinanti organizacija „Wines of South Africa“ ėmė skleisti reklaminę kampaniją, kurios pagrindinis šūkis – „Įvairovė yra mums įgimta“ – buvo siejamas su Vakarų Keipo augalijos įvairove.
Parduodama vyną, pagamintą iš ekologiškai užaugintų vynuogių, vyninė gali atsidurti labai mažoje rinkos nišoje, nes toks vynas reikalingas tik sąmoningiems vartotojams, o tai gali būti nepriimtina stambiems gamintojams. Šiaip ar taip parduoti ekologišką vyną yra lengviau nei biodinaminį, pastarasis vartotojams išvis nesuprantamas.
Rinkos dalyviai sutaria, kad norint žmones priversti mąstyti apie ekologišką vyną, pirmiausia žingsnį link ekologijos ir vartotojų ugdymo turi žengti stambios bendrovės, galinčios investuoti milžiniškus pinigus. Pavyzdžiu galėtų būti bendrovė „Torres“, kurią žurnalas „Drinks Business“ išrinko į „žaliąjį“ gamintojų penkiasdešimtuką.
Kuo daugiau ekologiško vyno bus rinkoje, tuo svarbiau bus tai pažymėti etiketėje.
Ką rinktis?
Nors teoriškai galima rinktis vieną iš daugelio ūkininkavimo būdų vynuogyne, praktiškai dauguma vyndarių priklauso nuo klimato, kultūrinės ir ekonominės aplinkos. Esama tokių geografiškai izoliuotų šalių, kaip Čilė, kuriose daugumos ligų išvis nerasta, ir sąlygos ekologinei vynininkystei labai palankios.
O štai kituose regionuose, kaip Bordo, klimatas yra šiltas ir drėgnas – puikiausios sąlygos miltligei. Čia gaminti ekologišką vyną – visai kas kita. Viena yra parduoti pusvelčiui vyną prekybos centro pirkėjams, kita – patiekti rinktinei publikai nenuspėjamo baltojo vyno, pagaminto biodinaminiame„Zind Humbrecht“ ūkyje.
Vis dėlto asmeninis požiūris yra svarbus. Pereiti nuo tradicinio ūkio biodinaminės, ekologinės ar tausojančios vynuogininkystės reiškia neprognozuojamą kokybę sunkiais metais, kainų kilimą, darbų grafiko pokyčius, daugiau asmeninio dalyvavimo, daugiau mokslo žinių, daugiau rankų darbo. Tai gali net nustumti vyninę į nepageidaujamą rinkos nišą ir sukelti finansinių problemų.
Nepaisant minėtų sunkumų, „žalioji“ vyndarystė labai sparčiai plečiasi. Atrodo, kad šiuo metu geriausia būtų rinktis tausojančią vynuogininkystę. Jos principai labiau pagrįsti mokslo nei biodinaminiai.
Tausojančioji vynuogininkystė mažiau rizikinga nei ekologinis ūkis, nes neatsisakoma chemikalų tais atvejais, kai niekas daugiau nepadeda. Kita vertus, jeigu rinka taptų palankesnė ekologiškam ar biodinamiškam produktui, nuo tausojančios vynuogininkystės iki ekologiško ar biodinaminio ūkio – vos vienas žingsnis.
