Erzina, kai nepradedama nuo pradžių: turėti nedidelį valgiaraštį, būdingą kokiam nors regionui arba kultūrai, kur kiekvienas patiekalas turi misiją, o kiekviena sudėtinė patiekalo dalis – savo funkciją. Man patinka paprastumas. Paprastumas – tai ne primityvumas.
Paprastumą restorane dažnai sunkiau pasiekti nei išsidirbinėjimą, kai šou elementai, gudrūs patiekalai ir įmantrūs pavadinimai kartais slepia vidutiniškas sudėtines dalis ir menkai apgalvotus patiekalus.
„Bistro 18” – restoranas, keistas daugeliu prasmių. Jį prieš keletą metų įkūrė airė ir jos vyras lietuvis, atsikraustę į Lietuvą, kai apie išvykusiųjų grįžimą niekas dar nekalbėjo.
Restoranas plačiai nereklamuotas, tačiau nuolat pilnas lankytojų. Jį dažniau renkasi užsieniečiai, nors kaip tik čia mažiau nei kitur tos lietuviškos autentikos, kurios turbūt norėtų atvykėliai.
Ir dar jis yra magiškoje vietoje. Stiklių g. 18 – tai ne šiaip namas mistiškoje senamiesčio gatvėje: ten kažkada buvo vaikų kavinė, likusi kaip puikios jaunystės prisiminimas mano kartai (ten vaikų būdavo mažiausiai, bet koks skirtumas).
Man ten pažįstama kiekviena salė. Aš ten dažnai pietaudavau 1993–1994 metais: valgydavau picas, gerdavau kavą ir džiaugiausi ta vieta kaip vienu mano miesto virsmo į Vakarus požymių. Kita panaši vieta buvo „Ritos slėptuvė” – restoranas, kuris man reiškė daugiau, nei visos kitos Vilniaus viešojo maitinimo vietos kartu paėmus.
Šie paprasti žmonės – airė šeimininkė ir lietuvis virtuvės vadovas – atėjo su paprasta idėja. Jie padarė restoraną kaip Vakaruose su eklektiška virtuve ir dideliu vyno pasirinkimu (paskutinėje salėje vyno buteliais nusmaigstyta visa siena).
Valgiaraštis paprastas, bet keičiamas (galėtų pasimokyti kai kurie populiarūs restoranai, nekeičiantys valgiaraščio metų metus).
Prancūziškos svogūnų sriubos (10 Lt) buvau ragavęs kažkada per pietus ir likau labai patenkintas suvirusiais gausiais svogūnais ir šilkine konsistencija.
Dabar – salotos su ožkų sūriu: sūris užkeptas ant duonos, apibarstytas riešutais ir dar aplietas žaliu pesto padažu (18 Lt).
Geros salotos – retenybė Vilniuje. Salotų lapai paprasti ir labai kokybiški, su konservuotų vaisių (gal persikų?) poskoniu tarp jų, derantys prie saldoko užpilo, o kontrastas – sūris ir riešutai.
Nesu salotų mėgėjas, bet čia vienos iš tų, dėl kurių norėsiu grįžti.
Kiaulienos dešrelių ne visuomet būna (valgiaraštis keičiamas), bet kai būna, jas reikia imti, nes tai namų gamybos klasikiniai angliški „bangers” ant puikios bulvių košės ir su karamelizuotais raudonaisiais svogūnais (25 Lt).
Labai paprasta, nes tai patiekalas, kurį, atrodytų, kiekvienas galėtų pasidaryti namie. Gal ir galėtų, jei turėtų laiko ir kelerių metų praktikos. Tada – be problemų.
Dienos makaronai – stori trumpi vamzdeliai su grietinėlės padažu, antiena ir nepaprastai kvapiais, stipraus skonio špinatais (19 Lt). Kas gali būti paprastesnio? Makaronai, grietinėlė, žalumynai ir šiek tiek antienos dėl skonio.
Visi patiekalai, kuriuos valgėme, nepriekaištingi. Žinoma, išragavę visus rastume prie ko prikibti ar pasiūlyti ką nors patobulinti. Tačiau šiandien – visi šūviai į dešimtuką.
Paprašome deserto. Mažiausiai valgytojai mūsų draugijoje – tradicinis anglosaksų obuolių pyragas su trupiniais, labai saldžiu medaus užpilu ir ledais. Truputį saldesnis negu Anglijoje: ten jis dažniausiai kepamas iš labai rūgščių obuolių veislių, pavyzdžiui, „Granny Smith“ (panašūs į mūsų antaninius). Čia gal parinkti kiek saldesni obuoliai, o gal tiesiog daug medaus užpilo.
Paragavome ir mes, nors nesame desertų mėgėjai. Taip, dar vienas patiekalas ir dar kartą – į dešimtuką.
Laiminga diena.
Kokia išvada? Vilniuje yra ir kitų restoranų, mėginančių atkartoti angliško eklektiško bistro arba vadinamojo „gastropabo” (gastronominės aludės su gera virtuve ir vyno pasirinkimu) modelį. Kai kada šis bei tas pavyksta, kaip antai restorane „Kitchen”, kuriame maistas nesukant galvos ruošiamas iš Jamie Oliverio knygų. Tačiau ši graži iniciatyva neatrodo pagrįsta ten dirbančio virtuvės vadovo patirtimi ir rimto maisto lygio nepasiekia.
„Bistro 18” sugebėjo tobulai klonuoti vakarietiškos įstaigos pojūtį (reikėtų paminėti geresnį nei vidutinį aptarnaujantį personalą – ten kadrų kaita, regis, minimali; gal daugiau užsieniečių reiškia ir geresnius arbatpinigius?), net jei jie specialiai neturėjo tokio tikslo.
Londone ar Dubline tokia vieta turbūt būtų viena iš daugelio, o Vilniuje ji kol kas vienintelė.
Mes trise sumokėjome 132 litus (taurė vyno, pora stiklų alaus) ir arbatpinigius. Absoliučiai nedvejodamas ir nė minutės nelaukdamas skiriu penkias žąsis iš penkių ir linkiu stengtis bent jau ne blogiau nei dabar, nes tokios įstaigos yra maisto scenos puošmena.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
