Viskas teisingai: seniesiems receptams jau daug metų, su „Čili” picomis (ir labai panašiomis į jas „Mambo”, „CanCan”, „Jazz”, „Charlie”) išaugo ištisa valgytojų karta.
Tai ne itališkos ir ne amerikietiškos, tai – lietuviškos picos. Jos ne mano skoniui, bet jas valgė milijonai, ir viskas buvo savo vietoje: kainos dažnai nedidelės, o sumaniai sudėjus nuolaidas ir kortelių taškus – dar mažesnės.
Kai kas jų net pasiilgdavo: kai Anglijoje buvo „Chili’s” (pavadinimu panašus, bet amerikietiško maisto tinklas, vėliau pasitraukęs iš Didžiosios Britanijos), ten atvykę gyventi lietuviai tikėdavosi, kad tai gimtasis „Čili”.
Nusprendžiame pasirinkti vieną pažangesnių „Čili picos” restoranų sostinėje – prie „Forum Cinemas Vingis” kino teatro Savanorių prospekte.
Restoranas savaitgaliais veikia iki paryčių, čia daugybė televizorių ekranų, klientai amerikietišku stiliumi susodinami prie staliukų už atitvarų, o 180 vietų salė neatrodo itin didelė.
Ateiname penktadienį pietų, kad nebūtų labai perkrauta darbu ir lankytojais.
Klientų daugiau nei tikėjomės, bet pasodina greitai. Puiku. Mažiau puiku, kad užsakymo priėmimo laukiame ilgai – taip ilgai, kad net pradedame dirsčioti į telefono numerį, priklijuotą prie stalo.
Niekas darbe nemiega – kaip suprantu, padavėjos fiziškai nespėja aplakstyti savo staliukų. Kita vertus, turime laiko apžiūrėti naująjį valgiaraštį.
Naujos picos – tik devynios. Tai džiugina. Teisingas kelias link mano minties koncentravimo (jau esu sakęs, kad valgiaraščiai, pavirtę knygomis su ne viena dešimtimi puslapių, dar niekam nepadėjo restoranų versle).
Puikios nuotraukos ir protingi receptai: nedaug sudėtinių dalių ir jos – kaip klasikinių italų receptų.
Paragaujame? Būtinai, jei tik sulauksime.
Aš nieko nesakau, bet 40 minučių laukti gėrimo – per ilgai. Pamiršti vieną iš trijų gėrimų nėra gerai. Ar aš per daug priekabus?
Pirmoji pica „Fior di Latte” su vyšniniais pomidorais ir mocarela iš karvių pieno – pigesne nei buivolių pieno mocarela, kuri ir pačioje Italijoje ne taip dažnai naudojama, o Lietuvoje ypač pakeltų picos kainą. Čia vidutinio dydžio – 25 centimetrų skersmens – pica kainuoja 19,99 lito.
Neblogai, bet padas per prėskas ir neutralus, blyškus ir baltas kaip lietuviškas pavasaris be saulės. Vyšniniai pomidorai neblogi, bet ne tokio skonio kaip Neapolyje, tačiau būtų juokinga tokių tikėtis.
Antroji pica „Delizia” su vytintu kumpiu ir kepintais baklažanais (26,99 Lt vidutinio dydžio).
Vytinto kumpio gabalėlis buvo itin mažas, atrodė kaip kokia petražolė. Aš ne už tai, kad sudėtinių dalių būtų perkrauta, bet čia jau kitas kraštutinumas.
Baklažanai buvo nemaloniai kartūs. Baklažano kartumą, atsirandantį jam lėtai bręstant (tai šaltų šalių problema), galima pašalinti sūdant ir mirkant vandenyje, tačiau tai padaryti pernelyg sunku arba faktiškai neįmanoma.
Picą akivaizdžiai sugadino netinkama sudėtinė dalis.
Labiausiai vykusi mums pasirodė trečioji pasirinkta pica „Fume” (18,99 Lt) su šonine ir rūkytu skamorcos sūriu bei raudonaisiais svogūnais.
Rūkytas skamorcos sūris suteikia papildomo elastingumo ir gerai dera su šonine. Rezultatas džiugina.
Nedžiugina padavėjos pasiūlymas pasirinkti ploną arba storą pagrindą: ji norėjo pasakyti, kad reikia rinktis iš įprastinio arba traškaus pagrindo.
Plonumas ir storumas čia niekuo dėtas, tai gerai matyti nuotraukoje – pabandykite atskirti, kuri iš jų yra stora, o kuri plona. Storis vienodas.
Atrodo, padavėjai nelabai išaiškino, kokia yra naujojo pasiūlymo esmė – picos pagrindo traškumas.
Tiesą sakant, mūsų picų traškumas nelabai skyrėsi. Arba nesiskyrė visai. Atrodytų, jog pasiūlymas pernelyg komplikuotas: reikėtų jį derinti ne prie idealaus pasaulio, o prie realių galimybių.
Turiu dar vieną pastabą. Kai prie kolos pasiūlomas citrinos griežinėlis, o paskui sąskaitoje už jį papildomai priskaičiuojama 60 centų, neskamba maloniai.
Man visai negaila, aš net nežiūriu, kokia tos kolos kaina – penki ar šeši litai, nes suprantu, kad tai vienas pelno centrų, bet toks smulkinimasis su priedais atrodo varganai. Todėl kitas žingsnis – priskaičiuoti penkis centus už druską arba servetėlę.
Ir dar – įdėkite ledo į kolą, nes taip skaniau ją gerti.
Ledas koloje yra numatytas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir šios taisyklės nesilaikymas daug kur prilyginamas karo nusikaltimams.
Apie naująsias picas pasakysiu taip: geras sumanymas, judėjimas teisinga kryptimi, tačiau bent jau šioje sostinės vietoje koją kiša senos bėdos: lėtas ir nedėmesingas aptarnavimas ir akivaizdus pasididžiavimo savo restoranu bei savo gaminiais trūkumas.
Todėl skiriu dvi žąsis iš penkių. Bet pačią pastangą atsinaujinti ir atgaivinti valgiaraštį reikia pagirti.
Sąskaita trims žmonėms, be alkoholinių gėrimų, neatėmus nuolaidų, – 97 litai.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
