Nuo trečiadienio iki sekmadienio Vilniaus ir Islandijos gatvėse nakties nebūna. Dar nesutemus po barus pasklidę lankytojai namo patraukia tik prašvitus ir tik tada, kai šiame kvartale nebeveikia nė vienas baras.
Žiūrint iš šalies atrodo, kad barai dėl klientų nekonkuruoja – visuose galima pamatyti tuos pačius veidus, o lankytojai dažniausiai neprisimena, kelis jų per naktį aplankė.
Naktinio gyvenimo mėgėjai su barmenais bendrauja ne tik parimę prie baro, bet ir interneto socialiniuose tinkluose.
Pavakare klientai jau pradeda klausinėti, kokios futbolo varžybos bus rodomos bare, o rytą ieško kažkur paliktų megztinių ir rankinių.
Apie tai, ar barmenams taip pat linksma, kaip ir barus apgulusiems jų svečiams, „Sostinė” kalbėjosi su bare „Soul Box” dirbančiu 24 metų Martynu Vaickumi.
Keliose kavinėse anksčiau dirbęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantis smuikininkas čia gėrimus pilsto beveik pusantrų metų.
– Naktimis į barus patraukia daugybė žmonių. Jie pramogauja, o jūs dirbate. Nenuvargina toks gyvenimo ritmas?
– Aš esu labiau naktinis žmogus, todėl toks darbo ritmas man tinka. Be to, jis netrukdo ir mokslui. Naktį galiu dirbti, o dieną – mokytis.
– Prieš keletą metų Vilniaus barai atrodydavo kitaip nei užsienyje – klientai vengdavo sėdėti prie baro ir kalbėtis su barmenu. Ar dabar situacija pasikeitė?
– Tais laikais aš dar nesilankydavau baruose. O dabar klientai mielai bendrauja. Mane džiugina, kad lankytojai prisėda prie baro ir kalbasi.
Mūsų direktorius sako, kad barmenas turi būti tarsi kunigas ir išklausyti visus.
– Dažnai tenka pabūti kunigu ir išklausyti, kas ką slegia?
– Išgirstu įvairių istorijų. Kartais ateina liūdnas žmogus, tylėdamas prisėda prie baro, įpilu jam ko nors išgerti ir paklausiu: „Sunki diena buvo?”
Tada jis pradeda pasakoti meilės istoriją su nelaiminga pabaiga. Kartais iš žvilgsnių suprantame vienas kitą. Netrūksta ir linksmų svečių.
– Tačiau po kelių taurių svečio nuotaika gali visiškai pasikeisti.
– Visko būna. Kartais išgėrę žmonės išeina liūdni. O tuos, kurie išgeria per daug, kartais tenka ir išprašyti.
– Kas sunkiau stovint prie baro – įkalbėti svečią išgerti dar ar įkalbėti daugiau nebegerti?
– Įkalbėti nebegerti. Kartais žmonės jau nelabai suvokia, kas vyksta, nenutuokia, kaip jie atrodo iš šono ir kaip elgiasi. Juos atkalbėti nuo dar vienos taurės daug sunkiau.
O siūlydamas išgerti nebūnu labai įkyrus. Visada pasiūlau, bet jei atsisako, įkyriai nebeprašau. Kartais svečiai mėgsta tiesiog pasikalbėti, o kalbėdami vėl ko nors užsisako.
Kiek gėrimų užsisako klientas, priklauso nuo barmeno darbo ir jo sugebėjimo bendrauti. Jei kokteilis bus neskanus, jis tikrai antro nebegers arba kitą kartą nebegrįš į tą vietą.
– O barmenui kas nors pasiūlo išgerti kartu?
– Taip. Kartais kompanija užsisako kelis nedidelius kokteilius sau ir vieną – barmenui. Su vienais išgeriu, su kitais – ne.
Kartą savo draugams pažadėjau, kad tris mėnesius negersiu nė lašo, ir savo pažadą ištesėjau be vargo. Jie stebėjosi, kaip galiu neišgerti visą laiką stovėdamas prie alkoholinių gėrimų prikrautų lentynų.
Bet man tai nebuvo sunku.
– Jūs turbūt geriausiai matote, kaip žmogus gali pasikeisti per vieną vakarą – ateina rimtas su kostiumu, o išeina...
– Tai labiau pastebėdavau, kol dirbau vyninėje. Ateidavo panelės – pasipuošusios, pasitempusios, su aukštakulniais. Prisigerdavo raudonojo vyno – plaukai susivėlę, ant aukštakulnių nebepastovi, o nuo vyno lūpos ir dantys juodi. Žmonės pasikeičia kaip diena ir naktis.
– Kaip paryčiais visus išprašote namo?
– Baigdami darbą bare uždegame šviesą. Tuomet lankytojai supranta, kad jau laikas namo, bet jų nevarome – leidžiame pabaigti užsakytus gėrimus.
Po to pasakome, kad laikas uždaryti barą, ir problemų paprastai nekyla.
– O išprašęs svečius einate namo ar linksmintis kitur?
– Jei dar dirba kiti barai, užeinu į juos, nors penktadieniais ir šeštadieniais darbą baigiame apie 5 valandą ryto.
Bet norisi susitikti su draugais, dirbančiais kituose baruose. Pastebėjau, kad Vilniuje jau yra susiformavusi barų publika. Kituose baruose sutinku tuos pačius žmones, kuriuos aš matau ir pas mus.
Tam tikro stiliaus barai turi ir savo publiką. Vienuose gali sutikti vienus žmones, kituose – kitus.
– Dirbdamas prie baro susiradote draugų?
– Tikrai taip. Draugų susiradau ir tarp svečių, ir tarp kolegų. Atėjau dirbti kaip į šeimą ir su kolegomis praleidžiu daugiau laiko nei su ankstesniais savo draugais.
Per savaitę bare praleidžiu apie penkis vakarus.
– Senieji draugai jūsų nepasigenda?
– Jiems tikrai lieka mažiau laiko. Jie dieną dirba, vakarais ilsisi, o mano savaitgaliai parduoti darbui. Bet man šis darbas patinka. Jei draugai nori susitikti, manęs aplankyti ateina čia.
Dar dažniau skambina ir klausia, kokių gėrimų pirkti ir ką su kuo maišyti.
– Stebėdamas barmenų darbą kituose baruose esate priekabus?
– Ne, esu kolegiškas ir savo pastabomis kitų nevarginu.
– Kokių klientų labiausiai nemėgstate?
– Viską žinančių ir išmanančių, vadinamųjų ekspertų. Jie būna girdėję apie kokteilių maišymą arba patys kažkur dirbę ir pradeda aiškinti, kokie jie turi būti.
Iš tiesų yra daugybė jų darymo būdų. Kiek barmenų, tiek skirtingų kokteilių. Visi daro savaip, o būdų tikrai yra ne vienas. Yra žmonių, kurie savo pokštais gali praskaidrinti visą vakarą, bet yra ir tokių, kurie viską gali sugadinti.
– Kaip pats išmokote gaminti kokteilius?
– Man pasisekė, kad dirbu šiame bare, kur kokteilių gaminimui ir jų kokybei skiriama daug dėmesio. Todėl stovėdamas prie baro ne tik ką nors pilstau, bet ir mokausi.
Domiuosi, kokie gėrimai su kuo derinami. Apie tai aš esu skaitęs nemažai literatūros, daug išmokstu iš patyrusių kolegų, kurie dirba čia seniai ir yra laimėję ne vieną konkursą.
Praėjusiais metais dalyvavau kokteilių ruošimo čempionate ir užėmiau antrąją vietą. Dirbu neseniai, todėl manau, kad tai – visai neblogas rezultatas.
– Studijuojate Muzikos ir teatro akademijoje. Darbas bare – tik būdas užsidirbti. Ar šioje srityje taip pat planuojate daryti karjerą?
– Dėl stuburo problemų kurį laiką negalėjau groti, todėl pasiėmiau akademines atostogas. Tuo metu norėjau susirasti darbą. Nuo rudens vėl grįšiu į studijas, bet turiu ir kitų planų.
Kol esu jaunas, dar norisi pasidarbuoti naktiniuose klubuose. Bet vėliau norėčiau dirbti klasikiniame bare, kur renkasi visai kitokia publika.
Vilniuje dar nėra kokteilių gėrimo kultūros. Daugumai norisi, kad jie būtų stipresni, pigesni ir kuo daugiau gėrimo. Yra pora vietų, kur norėčiau padirbti, dar norėčiau dalyvauti ir keliuose čempionatuose.
