Jurgita pernai rudenį skynė derlių Bordo regiono (Prancūzija) vynuogynuose. Grįžusi į Lietuvą ji su bičiule Karolina juokaudamos pasvajojo, kad šia malonia veikla būtų galima užsiimti dukart per metus: Pietų ir Šiaurės pusrutulyje.
Karolina prisiminė turinti bičiulį Pietų Afrikos Respublikoje, be to, dirbantį vienoje vyninėje. Parašė jam laišką, o tuomet viskas ir prasidėjo.
„Niekada neturėjau didelio noro pažinti Pietų Afrikos Respublikos vyno – pasaulyje vyrauja nuomonė, kad ši šalis dideliais kiekiais gamina vyno žaliavą ir neturi nieko, kas būtų verta dėmesio. Tačiau vos ne iš dangaus nukritus galimybei pažinti tokią egzotišką šalį būtų kvaila ja nepasinaudoti”, – pasakojo Jurgita.
Dar prieš kelionę ji perskaitė keletą tarptautinių vyno ekspertų rašinių, užrašų knygelėje pasižymėjo vynines, kurias verta aplankyti.
Bet jau po poros apsilankymų vyno ūkiuose ir pokalbių su vyndariais nuomonė apie tenykštį vyną pasikeitė.
Jurgita turėjo planą išsamiai pažinti baltąjį „Chardonnay”, „Chenin Blanc” bei raudonąjį „Pinotage”, kuris gaminamas iš 1925 metais Pietų Afrikoje sukryžmintos ‘Pinotage’ vynuogių veislės.
Tačiau atsidūrus tolimoje šalyje planai pasikeitė – per tris savaites lietuvės ragavo „Chardonnay”, „Pinot Noir” bei iš tradicinių Bordo regiono vynuogių pagamintą vyną.
Pietų Afrikos Respublikos klimatas ir dirvožemis leidžia auginti visas įmanomas pasaulio vynuoges. Įdomu, kad vietiniai beveik negeria „Pinotage”, o namų šeimininkes domina tik šiuo užrašu pažymėtos staltiesės, prijuostės ir servetėlės.
Iš vaizdo parduotuvėse galima susidaryti nuomonę, kad dabar šioje šalyje populiariausias yra „Syrah” – jis užima gal pusę visų parduotuvių lentynų.
Merginų draugai Lietuvoje, išgirsdavę apie jų planuojamą tolimą kelionę, neretai perspėdavo, kad baltaodžiams ten nesaugu netgi didmiesčių kvartaluose.
„Neturėjome išankstinių nuostatų, tačiau ir neplanavome naktimis vaikščioti gatvėmis, lankytis lūšnynuose.
Bet kuriame pasaulio krašte yra pavojų, tik nereikia jų ieškoti – Vilniuje naktį nevažiuoju pasivaikščioti į čigonų taborą arba stoties rajoną”, – aiškino Jurgita.
Pietų Afrikos Respublikos gyventojai – tiek baltieji, tiek juodaodžiai – jai pasirodė labai draugiški. Kai lietuvės sustodavo gatvėje ir bandydavo susigaudyti žemėlapyje, visada kas nors prieidavo ir pasiteiraudavo, ar nereikia pagalbos.
Keliautojos savaitei išsinuomojo automobilį ir juo keliavo po šalį. Vieną vakarą jos taip ilgai žavėjosi gražia vandenyno pakrante, kad net nepajuto, kaip sutemo. O aštuntą valandą vakaro – jau tamsu.
„Nebuvome užsisakiusios nakvynės. Sustojome keliuose kaimeliuose, pasiprašėme priimamos, bet šeimininkai jau miegojo arba neturėjo laisvų kambarių. Teko važiuoti į artimiausią miestą, kurį pasiekėme tik vidurnaktį, bet be jokių nuotykių, visiškai saugiai”, – prisimena vilnietė.
Derliaus skynimas Pietų Afrikos Respublikoje ir Europoje – visiškai skirtingas. Pirmiausia – Afrikoje niekas isteriškai nepanikuoja dėl oro sąlygų, kurios per dieną gali sugadinti visus metus puoselėtą vynuogių derlių.
Ten didžiausias rūpestis – karštis. Kovo pradžioje artėjant vidurdieniui termometro stulpelis pakyla iki 40 laipsnių. Tokiomis sąlygomis ne bet kas gali dirbti, o ir vynuogių skinti negalima. Todėl darbas vynuogynuose prasideda šeštą valandą ryto, o baigiasi prieš vidurdienį.
Bordo regione einant į vynuogyną reikia apsiauti guminius batus, saugančius nuo šlapio molio, o Afrikoje būtinas tvirtas odinis apavas, saugantis nuo gyvačių.
Europoje skinti derliaus atvyksta skynėjai, šį darbą dirbantys daug metų, o Afrikoje – vyninių darbuotojai, kitu laiku atliekantys įvairiausius darbus vynuogynuose arba vyninėje.
Didžiulį įspūdį keliautojoms paliko legendinė vyninė „Klein Constantia” , kurią dar 1685 metais įkūrė olandai. Visame pasaulyje ji žinoma dėl natūralaus saldžiojo vyno „Klein Constantia vin de Conctance” ir yra tarsi PAR vyndarystės ambasadorė.
Istoriniai šaltiniai byloja – imperatorius Napoleonas, ištremtas į Šv.Elenos salą, užsisakė tik šio vyno.
Jo gamybai renkamos uogos jau būna panašios į razinas – jose susikaupia išskirtinai daug cukraus.
„Suprantama, derlius renkamas tik rankomis ir po vieną uogą. Skynėjai turi išmanyti, kuri uoga jau tinkamai prinokusi, o kurią dar verta palikti ant vynmedžio. Šioje vyninėje darbuotojai supažindinami su vyndaryste, jiems aiškinama, kodėl vynas gaminamas būtent taip, o ne kitaip”, – išskirtiniu šeimininkų požiūriu žavėjosi Jurgita.
Vyninės savininkai pasakojo, kad pas juos žmonės dirba po 15–20 metų. Imant derlių jie suskirstomi į dvi komandas, kurios rungiasi ne dėl kiekybės, o dėl kokybiškai surinktų uogų.
Per vieną darbo dieną patyręs rinkėjas surenka apie vieną kilogramą uogų. Pagaminti litrą desertinio vyno reikia 10 kilogramų uogų.
Pietų Afrikos Respublika – rojus eksperimentuoti linkusiems vyndariams, mat čia geros ir labai skirtingos klimato sąlygos, tačiau nėra griežtų vyndarystės reikalavimų.
Nusipirkti žemės sklypą svetimšaliams didelių ribojimų nėra, todėl pastaruoju metu savo išradingumą demonstruoja 35–40 metų vyndariai, labiau primenantys pankus nei sunkaus darbo nustekentus žemdirbius.
Tarptautinėse vyno parodose juos lengva pažinti: jie nevilki kostiumų ar nuobodžių megztinių, jų galvas puošia vėliniai, o veidai apžėlę barzda.
„Kai jie nedirba, pasiima banglentę ir eina prie vandenyno gaudyti bangų. Tokių vyndarių vyną gali gerti žmogus, pasitikintis savo gomuriu ir nesivaikantis stereotipų bei įvaizdžių. Ragaujant jų vyną sunku atpažinti vynuogių veislę, iš kurios jis pagamintas”, – atradimais tolimoje šalyje džiaugėsi vyno žinovė.
PAR vyninės labai atviros turistams, ypač esančios vandenynų pakrantės zonoje. Lietuvės pastebėjo, kad beveik kiekvienoje yra vienas ar du restoranai, apsupti parkų ir sodų. Vyninės šeimininkai į krepšį prideda vyno, užkandžių ir išleidžia svečius į gamtą. Taip nejučiomis gali praleisti pusdienį.
Restoranuose vyrauja europietiška virtuvė, gausu patiekalų iš ėrienos, vištienos ir vietos žuvų, kurios primena tunus arba skumbres.
„Jei imi išsamiau kalbėti apie vyną, dažniausiai iš kažkur atsiranda vyndarys, pakviečia paragauti šviežutėlio, dar besifermentuojančio arba ąžuolo statinėse bręstančio vyno, po to net pasisiūlo parodyti savo miestelį, apylinkes. Beveik pusė sutiktų žmonių žinojo Lietuvą, o vienas vyndarys net prisipažino susitikęs su mūsų šalies prezidente”, – juokdamasi pasakojo Jurgita.
Pietų Afrikos Respublikos vyndarystės išskirtinumas – pagarba gamtai. Ir vyndariai dėl to nesijaučia įpareigoti. Ūkiui gali priklausyti pora šimtų hektarų žemės, bet vynuogynai veša tik ketvirtadalyje jų. Visa kita – krūmynai, žolynai, gausybė augalijos ir gyvūnijos.
Beje, vynuogynai įrengti labai šiuolaikiškai, kai kuriuose net yra stebėjimo kameros.
Keli vyndariai lietuvėms pasigyrė, kad jų vynuogyne gyvena leopardas – jie jį matę per kameras. O merginos juokėsi, kad regione tikriausiai yra vienas leopardas, kuris lankosi visuose ūkiuose.
Aukščiau kalnuose esantys vynuogynai kenčia nuo beždžionių, kurios kartais suvalgo pusę saldumu pasižyminčių ‘Chenin Blanc’ vynuogių derliaus. Tačiau kovoti su jomis niekas net neketina.
Norinčius keliauti į Pietų Afrikos Respubliką Jurgita įspėja būti pasiruošusius iškęsti didžiulius vėjus. Jie beveik be perstojo pučia nuo Atlanto ir Indijos vandenynų, tad terasoje prie vaišių stalo nepamedituosi, reikia ieškoti užuovėjos namuose.
Nurimsta vėjai tik žiemą. Todėl juokaujama, kad tuo metu šalyje visi nori pirkti nekilnojamąjį turtą, bet jis būna brangus. Vasarą, kai svilina karščiai ir siaučia vėjai, būsto kaina nukrinta, bet perkančių būna mažai.
