Restoranas „Medininkai“: gražiuose mūruose – neįsimenamas valgis

Restorano viduje – skliautuotos patalpos. Tai tipiškas senovinis interjeras iš tų laikų, kai žmonės dar nežinojo apie gelžbetonio plokštes. Antikvariniai arba šiaip stilizuoti baldai, storų lentų durys kaldintais vyriais.

Restorano viduje - skliautuotos sienos.<br>V. Ščiavinskas
Restorano viduje - skliautuotos sienos.<br>V. Ščiavinskas
Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

Jun 20, 2013, 9:44 AM, atnaujinta Mar 5, 2018, 8:37 AM

RestoranasMedininkai“ savo išvaizdžiais vartais sostinės senamiesčio fotografus viliojo dar sovietiniais laikais. Galvą kyšt į vidų – ne, netuščias. Pažiūrėkime, ką jis šiandien siūlo atvykėliams (nes vietinių, kad ir kaip ištempęs ausis klausiausi, tą kartą nepastebėjau).

Restorano viduje – skliautuotos patalpos. Tai tipiškas senovinis interjeras iš tų laikų, kai žmonės dar nežinojo apie gelžbetonio plokštes. Antikvariniai arba šiaip stilizuoti baldai, storų lentų durys kaldintais vyriais.

Dėl tokių vietų sovietiniais laikais alpo turistai iš Rusijos: štai jis, mūsų mažasis Baltijos užsienis, jaukūs rūsiai ir pusrūsiai, viskas kaip iš pasakos apie riterius, princeses, Snieguolę ir septynis nykštukus.

„Medininkai”, kaip ir beveik užmiršti „Senasis rūsys” bei „Bočiai”, tikras mūsų sostinės viduramžių kičo pavyzdys. Tai, žinoma, nėra blogai – tik reikėdavo saugoti galvas, kad neatsitrenktum į žemas lubas ir tuos pačius skliautus.

Gražią vasaros dieną visi sėdi didelėje restorano lauko terasoje – puošnios sienos, daug oro ir galima rūkyti (na, šiaip jau rūkyti nereikėtų, nes kenkia sveikatai, bet ką tu žmonėms padarysi; nepaisant visų draudimų ir raginimų, pasidairius aplinkui, tikrai daug norinčių sukūrenti cigaretę prie stiklo alaus).

Ir visi, kaip jau sakiau, užsieniečiai, turbūt ėję Aušros vartų link arba grįžtantys iš ten.

Kuo vaišinsite, mielas restorane? Valgiaraštis didelis ir absoliučiai neįsimenamas. Taip, yra pažymėta – „Medininkų” firminiai lietuviški patiekalai, tačiau kas yra „firminis”? Kad kitur tokio negausi? Tikrai?

Kiaulienos sprandinės kepsnys ir vištienos kepsnys „Jūratė” yra žinomi ir daugelio mėgstami, bet jie ne unikalesni nei gruzdinti vištienos gabalėliai su saldžiarūgščiu padažu, patiekiami bet kuriame kinų restorane.

Kaip ir silkių filė. Kaip ir kepta duona su karštu sūrio padažu – abu pastarieji irgi priskirti prie „firminių”.

Paties restorano nepriskirtum prie kukliųjų. Štai ką skaitome: „Daugelis apsilankiusiųjų teigia, kad „Medininkai” – kone geriausias restoranas Vilniaus centre. (...) Restoranas siūlo paragauti įvairių europietiškų patiekalų ir ypatingų lietuviškos virtuvės šedevrų. Puiki virtuvė ir aukštos klasės aptarnavimas neabejotinai paliks Jums malonių įspūdžių. Ne veltui restoranas „Medininkai” vadinamas vienu geriausių restoranų Vilniaus senamiestyje!”

Štai kaip, net šedevrų. Opapa. Vadinamas vienu geriausių? Neteko girdėti, bet jeigu jau taip sakote, ką gali žinoti. Būna ir netikėtumų, gali ir patyręs kritikas ko nors nežinoti. Ir sena višta subinę išsidilgina.

Paragausime paprastų patiekalų: jie labai gerai parodo, kaip sutvarkyta maisto gamyba.

Šaltibarščiai su bulvėmis (8 litai). Esu sakęs, kad šaltibarščius sunku sugadinti. Tai paprastas patiekalas. Žinoma, paprastas, jei ne su vandeniu gamini, o su pienu.

Žinau, kad ne jie pirmieji, ne jie paskutiniai, ruošiantys šį rožinį mūsų virtuvės pasididžiavimą skystuoju būdu. Galbūt toks receptas yra, bet tai nėra geriausias variantas. Apkeptos bulvės yra riebokos. Ne, jos riebios. Nepatinka.

„Cezario” salotų (19 Lt) kaina nėra didelė, bet ir patiekalas nekelia ypatingo susižavėjimo. Žinote pagrindinę lietuvišką taisyklę? Negailėk sūrio. Čia ir nepagailėta, pridrožta taip, kad atsimintum.

Vištiena kieta ir net sukramtyta juntama gerklėje dar ilgai. Pagyrimas už tai, kad, paprašius padažą atnešti atskirai, jie taip ir padarė, antraip šis sveikas ir lengvas patiekalas, užklotas sūrio pusnimi (vargu ar parmezanas, greičiau koks nors paprastesnis kietasis), būtų patyręs dar ir antrą riebalų ataką.

Žiū, kas čia valgiaraštyje – Jūros karšio filė („Kremliaus kulinarijos taurė 2006”) už 61 litą. Džiugu, kad ikikriziniais laikais, tiksliau, prieš septynerius metus, laimėjote su tuo patiekalu. Kremliaus kulinarijos taurė man nėra gerai žinoma, bet gal čia mano žinių spragos.

Mano nuopelnus irgi ne visi tinkamai įvertina. Esu laimėjęs Vilijampolės tarptautinę pramoginių šokių taurę. Bet vis dėlto šį kartą pasirinkime kitą žuvies patiekalą.

Karališkųjų ešerių filė suktinukuose su tigrinėmis krevetėmis (39 Lt) buvo viena krevetė, bet čia, man regis, taip ir sumanyta.

Bulvių ir morkų tyrė (valgiaraštyje parašyta „muslinas”) buvo švelni ir saldi, pats ešerys gana stangrus (geriau nei per stipriai termiškai apdorotas – čia tai tikrai). Adekvatus patiekalas? Taip. Nepamirštamas šedevras? Ne, iki to labai toli.

Dviese sumokėjome 77 litus ir arbatpinigių.

Restoranas gauna dvi žąsis iš penkių. Taip, jis puikioje sostinės vietoje.

Taip, vasarą turistai ten sėdėjo ir sėdės, kol jų su lazda neišvarysi.

Taip, ilgame valgiaraštyje galima rasti visą lietuviškos XX amžiaus antrosios pusės virtuvės atspindį – tie pasikartojantys, nei blogi nei geri ir iki skausmo nuspėjami, kaip pageidavimų koncertas televizijoje, patiekalai.

Matyt, toks jau likimas, turint puikias patalpas prie pagrindinio turistų tako.

Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.