Romantiška iškyla Prancūzijoje
Traški duona, ką tik įsigyta nedidelėje kepyklėlėje, šviežios daržovės, gardus sūris, indelis sultingų alyvuogių ir butelis subtilaus skonio vyno – to visai pakanka tikrų prancūzų surengtai jaukiai iškylai Senos upės pakrantėje.
Šioje šalyje iškylavimo tradicijos ypač senos. XVII amžiaus pabaigoje piknikais (pranc. „pique-nique”) buvo vadinami žmonės, kurie į restoranus atsinešdavo savo vyno. Vėliau šiuo terminu imta apibūdinti vaišes, į kurias kiekvienas dalyvis atsinešdavo savo valgių.
XVIII amžiuje prancūzai piknikais vadino neilgus pasivaikščiojimus parku arba pasiplaukiojimą valtele su lengvais užkandžiais ir vynu.
Po 1789 metų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos visi miestų parkai tapo atviri liaudžiai ir juose vietos užteko ir romantiškai nusiteikusioms porelėms, ir šeimoms, ir parapijiečių grupėms.
Ant žemės buvo tiesiamos baltutėlės lininės arba šilkinės staltiesės, tuomet išrikiuojami porceliano indai, gardėsiai bei vynas.
Šie iškylų vaizdai, jų tradicijos bei žaidimai įkvėpė kurti ne vieną XIX amžiaus dailininką ir rašytoją.
Nors iškylautojai porceliano indų į miesto parkus šiais laikais nebesineša, prancūziškos iškylos iki šiol neprarado savo subtilumo ir elegancijos.
Siekdama paskatinti miestiečius kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, Paryžiaus valdžia įvedė nemokamą belaidžio interneto prieigą visuose parkuose, riboja automobilių eismą Eliziejaus Laukuose ir pan.
Aristokratiška iškyla Didžiojoje Britanijoje
Iškylos Didžiojoje Britanijoje ypač populiarios jau antrą šimtmetį, nuo to laiko, kai žmonės ėmė keltis iš kaimų į miestus ir pajuto kaimiško gyvenimo ilgesį.
Šioje šalyje ypač populiaru iškylauti per kultūros ar sporto renginius, vykstančius po atviru dangumi, pavyzdžiui, per karališkąsias Askoto žirgų lenktynes, vykstančias netoli Londono.
Atvykę autobusais, kemperiais ar atėję pėsčiomis ir įsigiję pigiausius bilietus, kainuojančius apie 30 svarų (apie 120 litų), britai išsilanksto pietų staliukus, išsidėlioja vaišes, pasitiesia ant žemės languotus patiesalus arba pasistato žygio kėdes ir užkandžiaudami su smagia bičiulių kompanija patogiai stebi žirgų lenktynes.
Panašų reginį galima išvysti ir per vaidinimų pertraukas Regento parke ar Glaindborno operų festivalyje, per teniso čempionatus Vimbldone, kriketo varžybas.
Kokius valgius britai išsitrauks iš pintų krepšių ir išdėlios ant languotų iškylos staltiesių, paprastai lemia ir šeimininko skonis, ir iškylos vieta bei proga.
Tradiciniu iškylų valgiu šioje šalyje laikomi škotiški kiaušiniai – kukuliai iš kietai virtų kiaušinių ir virtos mėsos masės, apvolioti džiūvėsėliuose ir išvirti aliejuje. Jie patogūs valgyti rankomis ir mėgstami tiek šalti, tiek šilti.
Ne mažiau mėgstamas kiaulienos pyragas, salotos su majonezo bei kario padaže marinuotos ir iškeptos vištos krūtinėlės gabaliukais, trikampiai sumuštiniai su kiaušiniais ir pipirnėmis.
Dažna britų šeima iškyloms ruošia didelį termosą stiprios arbatos.
Japoniška iškyla sakurų pavėsyje
Japonams iškylų metas prasideda tuomet, kai pražysta sakuros – dekoratyvinės Tolimųjų Rytų vyšnios.
Nors tuomet dar tiktai pavasarėja ir šiluma nelepina, japonai įsitaiso po rausvais ir baltais mažyčiais žiedeliais apkibusiais medžiais ir grožisi jais užkandžiaudami su savo šeimomis ir bičiuliais.
Šias tradicines iškylas, vadinamas „Hanami”, ypač mėgstama rengti sostinėje Tokijuje prie Jasukunio šventyklos ir Ueno parke bei prie Arašimos kalno Kiote.
Skirtingai nei iškylaujantys vakarų europiečiai ar amerikiečiai, japonai nemėgsta sulankstomų staliukų ar iškylos krėslų – nusiavę batus jie įsitaiso ant patiestų kilimėlių.
Paprastai japonų iškylos neįsivaizduojamos be nigirių – trikampės formos virtų ryžių kukulių, kurių viduje – gabalėlis mėsos ar žuvies. Dažniausiai ryžių kukuliai įvyniojami į jūrinių dumblių lapus.
Populiarūs yra įvairių formų bei spalvų sušiai, ypač primenantys gėlių žiedus.
Nuostabus ką tik iškeptas kepsninėje, bet ne mažiau gardus šaltas. Taip sakoma apie jakitorį (yakitori) – marinuotą, ant bambuko iešmų keptą vištieną.
Desertui mėgstamas „Tofu Dango” – saldūs japoniški kukuliai su sojų varškės sūriu, medumi, paskaninti saldžiu ryžių vynu ir migdolais.
Sakurų žydėjimo įkvėpti japonai juos gamina rožinės, baltos ir žalsvos spalvų.
Soti amerikietiška iškyla
Dešrainiai ir mėsainiai – tai ne tik greitojo maisto užkandinių valgiaraščio dalis, bet ir populiariausi amerikiečių iškylų valgiai.
Skirtumas tas, kad pastaruosius mėgstama kepsninėje ruošti po atviru dangumi susirinkusiųjų akivaizdoje, o ne įsigyti jau paruoštus.
Klasikiniams amerikietiškiems dešrainiams ir kadaise imigrantų iš Vokietijos išpopuliarintiems mėsainiams daug produktų nereikia – pakanka purios bandelės, mėsos kotleto ar pieniškos dešrelės ir kečupo bei garstyčių.
Į iškyloms skirtus krepšius dažnai keliauja ir dubuo su bulvių salotomis: sukapojamos virtos bulvės, kietai virti kiaušiniai, apkepti pievagrybiai ir viskas užpilama majonezo ar acto padažu.
Mėgstantys ne tokius kaloringus patiekalus iškyloms renkasi sumuštinius su ožkų sūriu, vištienos salotas pitoje, turkišką sumuštinį su kumpiu ir avokadais arba virtą kukurūzų burbuolę su sviestu.
Gardžiausi iškylų gėrimai amerikiečiams – šaltutėlis limonadas bei arbūzinis punšas, desertui – obuolių pyragas arba sausainiai su šokoladu, o populiariausia diena iškylai – Nepriklausomybės diena liepos 4-ąją.
Skaičiai ir faktai Birželio 18 dieną visame pasaulyje minima Tarptautinė iškylų diena. Ilgiausias iškylų stalas – 93 metrų ilgio. Toks rekordas Guinnesso rekordų knygoje užfiksuotas 2011 metų birželio 18 dieną San Fransiske (JAV). Didžiausia pasaulyje iškyla buvo surengta 2009 metais birželio 20 dieną Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Joje apsilankė 22 tūkstančiai 232 žmonės. Didžiausi iškylų entuziastai yra Vakarų Europos šalių, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietryčių Azijos valstybių ir JAV gyventojai.
