Palangos J. Basanavičiaus gatvė, gudruolių ir kosmopolitų vadinama J. B., arba „džei bi”, – tai kulinarinė kelionė po restoranus, kuriuose maistas dažniausiai nėra nevalgomas. Jis tik labai riebus, stipriai gruzdintas, smarkiai konservuotas ir patiektas dažniausiai be meilės. Nuo jo nieko bloga nebūna. Gero irgi.
Keptos mėsos restoranas „Piano Barbeque” vartoja keistą žodžio „barbeque” rašybos variantą (labiau įprastas būtų „barbecue”, bet kas čia dabar kabinėsis). Tas žodis reiškia kepimą ant žarijų arba ant šiek tiek atviros liepsnos, kaip kam patinka.
Restoranas stebina erdve – užima visą skverelį. Per vidurį – didelė atvira palapinė su baltu pianinu centre. Kai mes buvome atėję, grojo ir pianistas, taigi instrumentas skirtas ne tik pasirodyti. Aplink – staliukai, o pakraščiais – patogios vietos su pagalvėmis, viena nuo kitos atskirtos užuolaidomis. Pro jas nematai kitų lankytojų, bet sodri, rusiškų keiksmažodžių persunkta kalba primena, kad atvykome į mėgstamiausią Lietuvos kurortą, ir nuo to nepabėgsi.
Šiek tiek primena Arabijos miestus, sakykim, Dubajų, arba gal prabangiausius Centrinės Azijos restoranus kokiuose nors brangiuose tarptautiniuose viešbučiuose. Bet čia viskas Lietuvoje ir tikrai neatrodo ne vietoje ir ne laiku. Atvirkščiai, atrodo taip, kad svarstai: „Kodėl ligi šiol niekas taip nepadarė?”
Valgiaraštis trumpas, lietuvišku supratimu, net nepadoriai trumpas: viskas ant vieno laminuoto lapo. Maistas – vienoje pusėje, gėrimai – kitoje. Čia kepa ant žarijų, ir viskas. Ir salotos.
Ožkų sūrio salotos su burokėliais (11,25 Lt), tiesą sakant, nuvilia. Burokėliai atrodo taip, lyg būtų išvirti kadaise (taip turbūt ir buvo – o dienos kurortuose ilgos; be to, šių dienų mada kviečia juos pakepinti, o ne virti). Daržovės supjaustytos be meilės, ir patiekalas – nors ir madingas, ir šiuolaikinis, ir tikrai ne iš pajūrio virtuvės riebaluoto repertuaro – tikrai nekoks.
Užtat pagrindinis patiekalas, kiaulienos sprandinė (18 Lt), nepriekaištingas. Kaina labai nedidelė. Taip, sprandinę, ir dar kepant ant žarijų, nėra taip paprasta sugadinti, nors, esu tikras, J.Basanavičiaus gatvėje tai nėra neįvykdoma užduotis. Tačiau nebuvo jokių klaidų: ir mėsa, ir bulvių skiltelės – neriebios, šviežios, maloniai tirpstančios burnoje, ir garnyras.
Sūrus užlietas padažas turi vienintelį trūkumą: nors puikiai pagamintas, neatrodo estetiškai (jo estetiško ir nepadarysi), tad geriau būtų jį patiekti atskirai.
Užkandžiai – keptos šoninės traškučiai (8,25 Lt) ir kepta duona (5,25 Lt) buvo geri, bet būtų dar geriau, jei juos atneštų ne po pagrindinių patiekalų, o pradžioje, nes tam jie ir užkandžiai.
Norėčiau pagirti keptą šoninę – vien už bandymą padaryti ką nors naujesnio.
Tai gana žinomas skanėstas Vakaruose, ypač angliškai kalbančiose šalyse, tik galbūt tą šoninę reikėtų dar labiau paskrudinti, na, ne iki anglies, bet kad visa būtų ruda ir traški.
Jos privalumas, kad galima pakankamai tos šoninės iškepti ryte, ji neturi būti karšta, kai patiekiama.
Kitas patarimas: tirštas baltas padažas – nebūtinai geriausias pasirinkimas prie šoninės. Pabandykite, pavyzdžiui, skaidrų ir aštrų Tailando aitriųjų paprikų padažą.
Kepta duona buvo minkšta ir šviežia – ne iš tų, kurios gabalėliai laužo dantis, ir ne iš tų, ant kurių pritepta tiek česnakų padažo, kad galėtų nužudyti visus Drakulos pilies vampyrus. Užsisakyčiau ir vėl, bet dabar jau sotus.
Keturiese už maistą ir gėrimus sumokėjome 128,25 Lt ir palikome arbatpinigių.
Restoranui nedvejodamas skiriu keturias žąsis iš penkių – už valgiaraščio paprastumą ir tobulumą, už išskirtinę aplinką, pasiektą labai nepalankioje miesto vietoje. Taip pat už geranorišką bandymą parodyti, kad net tarp plastikinių puošmenų, geltonų stogų kaimynystėje, banalybės ir kurortinio ciniško nusispjovimo į kokybę galima kitaip įkurti restoraną ir turėti daug klientų.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
