Vyndarių šeimoje Katalonijoje augusi Gloria, vos pradėjusi studijuoti teisę, suprato: šios studijos – ne jai.
„Vyną mačiau nuo vaikystės – mano tėvai jį pardavinėjo. Nuo mažų dienų mačiau vyną iš viso pasaulio”, – pasakojo Gloria.
Tad galiausiai ji pasirinko enologijos (vyndarystės) studijas.
Bene didžiausia laime per karjerą Gloria vadina 2009-uosius, kai ją pakvietė garsi vyndarių Ferrerų šeima. Ši šeima Katalonijoje, Ispanijoje, dar 1830-aisiais įkūrė kompaniją „Freixenet”.
„Tai buvo svajonės išsipildymas! Auganti ir viena sėkmingiausių kompanijų atėjo pas mane!” – džiaugėsi G.Collell.
Tačiau pirmiausia ji turėjo pasitarti su šeima. Gloria suprato, kad varžosi du svarbiausi dalykai – šeima, kuriai liks kur kas mažiau laiko, ir vynas, kurio gamyba buvo jos aistra.
„Mano dukra Paula klykė iš džiaugsmo, kad mamos atvaizdas bus ant etiketės. O vyras manė, kad turiu vertinti tokios kompanijos pasitikėjimą manimi”, – sakė G.Collell.
Didžiausias „cava” (putojančio vyno, gaminamo naudojant tradicinį metodą iš pripažintų vynuogių rūšių ir laikantis griežtų reikalavimų) gamintojas pasaulyje – Ferrerų šeimos valdoma bendrovė „Freixenet” Glorios paprašė sukurti naują produktą.
Kurdama neseniai ir Lietuvoje pasirodžiusį vyną – baltąjį, raudonąjį ir putojantį „Mia” Gloria siekė stilingo ir modernaus ispaniško vyno bei tradicijos bendrystės.
„Naujausias mano sukurtas vynas – saldus vaisinis ispaniškas putojantis „Mia” iš ‘Moscatel’ vynuogių. Jo pavadinimas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „mano”, – aiškino vyndarė.
Prieš kelerius metus, nepasakiusi, kad yra išskirtinė proga, į namus Gloria pakvietė artimiausius draugus. Pasiūliusi jiems vyno moteris nuleido akis: „Dabar jūs ragaujate mano sukurtą vyną. Norėdama atidaryti butelį putojančio vyno nelaukiu progų – sukaktuvių ar šventės. Šiandien aš noriu, kad jūs jį įvertintumėte.”
Pristatyti savo produktą artimiausiems žmonėms moteriai buvo baisiausia, tačiau ji sulaukė puikių atsiliepimų. Tai ją įkvėpė.
– Gloria, užaugote netoli Barselonos ir sakote, kad dievinate šį miestą. Kaip jis jus įkvėpė?
– Barselona – mano miestas, tai matote ir iš „Mia” vyno etikečių. Čia yra ir Antoni Gaudi stiliaus mozaikų fragmentų.
Net skubėdama į verslo susitikimą savojoje Barselonoje jaučiuosi lyg atostogaudama. Čia visada pilna turistų, visi šypsosi, restoranų terasose geria kavą, užkandžiauja.
Visada domiuosi, kokios naujos vietos čia atidaromos, kur galima paragauti skanaus vyno, užkandžių ar šviežių žuvų.
Labai lengva pamilti Barseloną! Šis miestas nuostabus!
– Galite sau leisti ir dizainerių sukneles, ir prabangų automobilį. Kiek prabangos jums reikia kasdien?
– Man svarbūs du dalykai. Pirma, daiktai turi man padėti jaustis patogiai. Jei randu suknelę, su kuria jaučiuosi graži, man nesvarbu, ar tai dizainerio Marco Jacobso kūrinys, ar ji iš įprastos parduotuvės.
Nors, neslėpsiu, man nesmagu, kai tokią pat puošnią suknelę, kurią vilkėjau vakar, pamatau ant kitos moters kūno. Dabar taip nutinka vis rečiau.
Kitas dalykas, kuris man pati didžiausia prabanga gyvenime, – laikas. Laiko sau man labiausiai trūksta.
Norėčiau jaukiai atsisėsti, paskaityti knygą, pasiklausyti gražios muzikos, pasilepinti masažu, užsisėdėti kirpėjo kėdėje su kavos puodeliu. Galiausiai man trūksta laiko tylai! Jei turėčiau vieną valandą tokios prabangos per dieną, man nebereikėtų nieko.
Būdama namuose save ir savo laiką atiduodu šeimai. Mano vaikams manęs reikia, jie maži ir pasiima visą mano laiką. Norėčiau turėti galimybę šiek tiek stabtelėti.
– Esate jauna, bet jau pripažinta vyndarė pasaulyje. Kokia jūsų sėkmės formulė?
– Mano laimė – iššūkiai, pokyčių noras ir vyndarystės aistra. Matydama, kad noriu ir galiu ką nors keisti, esu laiminga. Visada reaguoju į savo būseną, kai jaučiuosi ne 100 procentų laiminga.
Žmogus turi žinoti, ką tiksliai mėgsta, o kas jį erzina. Kiekvienas turime bent patys sau atskleisti savo stiprybę ir silpnybes.
Šie dalykai skamba lyg rinkodara, tačiau tai – tiesa. Žmogus, prieš ko nors imdamasis, turi žinoti, ko jis nori ir ką gali. Aš tvirtai žinojau, kad mano pašaukimas ir pomėgis – vyndarystė.
Pamenu, kadaise pažiūrėjau į savo tuometį viršininką ir pamaniau: jei nieko nedarysiu, po dešimties metų būsiu tokia kaip jis. Ar to noriu? Ne!
Tą pačią dieną pasakiau, kad išeinu iš tos kompanijos. Nenoriu būti nežinoma vyndarė, uždaryta savo mažame pasaulėlyje! Noriu kalbėti apie savo vyną, bendrauti su žmonėmis, leisti jiems pajusti tai, ką jaučiu.
Tada verkiau įsikniaubusi į savo tėvo petį. Jis klausė, gal darau klaidą, jei taip jaučiuosi.
Tačiau kai jam pasakiau, kad nesijaučiu laiminga darydama tai, ką dariau, tėvas mane suprato ir paragino imtis naujų dalykų. Tai buvo be galo svarbus momentas, kai apsispren- džiau kažką keisti.
Kai dirbi taip, kad tavo aistrą mato visi, ateina ir sėkmė. Žmonės jaučia tavo polėkį, jie tavimi pasitiki ir skatina imtis naujų projektų.
– Yra tokių žmonių, kurie bijo palikti savo komforto zoną – pažįstamą darbą, stabilų atlyginimą. O jūs – drąsi.
– Tuomet mes su vyru buvome labai jauni, jis buvo tik ką pradėjęs verslą, todėl tikrai negalėjau guostis, kad jei man nepavyks, Alfredas uždirbs mūsų šeimai vienas.
Ir aš, ir mano sutuoktinis tikėjome, kad kuris nors mano projektas vis tiek pavyks. Jei ne – kursime naujus.
Man nepatiktų būti tik namų šeimininke, ruošti maistą šeimai ir kasdien pasiimti vaikus iš mokyklos. Būčiau nelaiminga sėdėdama namuose!
Mano šeima tai irgi žino, todėl ir džiaugiasi, kad galiu keliauti, susitikti su įdomiais žmonėmis, dirbti dievinamą darbą, pažinti kitas kultūras.
Be galo myliu savo vyrą, vaikus, šeimą ir draugus. Bet man reikia ir kitų dalykų.
– Kaip jūsų keliones pakenčia vaikai?
– Jie nuo gimimo mato mane keliaujančią. Kai Paulai buvo vos mėnuo, išskridau į Norvegiją. Visą skrydį verkiau, graužiausi, kad esu niekam tikusi motina, nes kūdikį palikau su kitais žmonėmis.
Tačiau man mirtinai reikėjo bent 10 valandų miego, o namuose negalėjau jo gauti! Norvegijoje po vyno pristatymo išsimiegojau ir tik tada parskridau namo.
Vaikai žino, kad mama dievina tai, ką daro, ir dėl to yra laimingi. Kartais mane apninka mažos dvejonės, kad gal skiriu jiems per mažai laiko. Juk kitos mamos yra namuose kasdien, gamina jiems vakarienę, kartu ruošia namų darbus.
Tačiau mane gelbėja naujosios technologijos. Su vaikais galiu kalbėtis ir matyti jų linksmus veidelius kiekvieną dieną būdama bet kuriame pasaulio krašte.
Darbus planuoju taip, kad savaitgaliais ir per moksleivių atostogas būčiau namuose. Turiu ilgas atostogas, šią vasarą su šeima būsiu visą mėnesį 24 valandas per parą. Tai puiku!
Paula irgi nori būti vyndarė! Janas labai smalsus. Jam tik šešeri, tačiau jis nuolat klausinėja apie šalis, kuriose lankausi, jų kultūrą, maistą, laiko skirtumus. Esu tikra, kad vaikai irgi mėgs keliauti.
– Ką sūnui papasakosite apie Lietuvą, kurioje lankėtės pirmą kartą?
– Papasakosiu, kad buvau Vilniaus senamiestyje, kuriame gausu nuostabių bažnyčių. Atvykau į Vilnių vakare, o mieste vaikščiojo daugybė žmonių. Jie vakarieniavo, gėrė vyną lauko terasose. Tai žavinga!
Jūs, lietuviai, jaučiate pusiausvyrą tarp tradicijos ir modernumo. Vietos žmonės man pasirodė ramūs, išklausantys ir tylūs, turintys aistros gyventi.
– Daug keliaujate. Kurioje šalyje, be Ispanijos, jaučiatės lyg namuose?
– Tai Italija. Sicilijoje, Toskanoje jaučiuosi kaip namuose. Man labai patiko Vankuveris Kanadoje, taip pat Šanchajus bei Pekinas Kinijoje. Kinų kultūra man padarė didelį įspūdį.
Pietų Amerikoje labai patiko Panama. Tačiau jie turi vieną didelę bėdą – kas keli žingsniai ten visus stebi policininkai. Eidamas gatve nesijauti saugus, negali pamatyti tikrojo gyvenimo.
Noriu aplankyti Australiją – nesu buvusi šioje šalyje. Ten gyvena viena geriausių mano draugių, todėl žinau, kad nukeliausiu į šią tolimą šalį. Planuojame skristi su šeima ir praleisti ten visą mėnesį.
