Vedama įsitikinimo, kad „žmonės turi žinoti tiesą apie Prancūziją”, rašytoja Piu Marie Eatwell prisirinko statistikos ir visa tai kartu su asmeninėmis įžvalgomis sudėjo į knygą „Jie valgo arklius, ar ne? Visa tiesa apie prancūzus” („They Eat Horses Don’t They? – The Truth about the French”). Apie tai rašo „Lietuvos rytas“.
Skyrius po skyriaus autorė išnarsto ir griauna populiariausius prancūziškus mitus – apie moteris, maistą, seksą ir vaikus.
Tai daro kruopščiai, lyg medicinos studentas operuotų varlę, o tada, pačirškinusi ją ironijos ugnimi ir apipylusi asmeninės patirties padažu, pateikė produktą vartoti. Kas išėjo?
Meilės emigrantė
P.M.Eatwell žino, apie ką rašo. Už prancūzo ištekėjusi britė jau dešimt metų gyvena Prancūzijoje.
Ir pati patyrė būseną, kai svaigios svajonės staiga išsisklaido ir atsiduri realybėje, kuri skiriasi nuo to, ką piešė fantazija. Jos istorija įprasta daugeliui emigrančių: susitikti, įsimylėti ir susituokti.
Kaip ir daugybė bričių iki jos, pirmaisiais gyvenimo Prancūzijoje metais ji buvo pakerėta aplinkinių vietų žavesio: šviežiai keptų prancūziškų ragelių, elegantiškų prancūzių Paryžiaus bulvaruose, spalvingų gatvės turgų. Viskas taip, kaip įsivaizduojate Prancūziją.
Bet su pažinimu atėjo ir nusivylimas. Prancūziški rageliai kartais būna pasenę, moterys ne visada žavingos, greta gatvės turgelių – prekybos centrai, o šalia tradicinių užkandinių – dar populiaresni greitojo maisto restoranai. Moteris pradėjo suvokti, kad tai visai ne ta Prancūzija, apie kokią svajojo.
Įtikėję fantazijomis
P.M.Eatwell įsitikinusi, kad prie idealizuoto Prancūzijos portreto yra prisidėję ir literatūros autoriai, ypač britai ir amerikiečiai, kurie savo kūriniuose skleidžia stereotipines idėjas, tarsi panardindami savo skaitytojus į romantišką sapną.
Pasitaiko iš tokio sapno nubudusių jau pačioje Prancūzijoje ir kai kuriems ši patirtis būna ypač skausminga. Autorė aprašo medicinos diagnozę, vadinamą Paryžiaus sindromu.
Tai yra psichozė, kuriai būdingos haliucinacijos, panikos priepuoliai ir persekiojimo jausmas.
Ypač jautrūs tokiam sindromui japonų turistai. Japonų ambasadoje netgi yra visą parą veikianti pagalbos linija kenčiantiems nuo jo, o Šv.Onos psichiatrijos ligoninėje – pagalbos kankinamiems Paryžiaus sindromo padalinys.
Mitų rinkinys
Taigi kokie yra tie mitai, kurie gali panardinti į tokį gilų sapną? Autorė pirmiausia kalba apie elegantišką prancūzų madą, žavingus miestelius ir kaimus, švelnų klimatą ir virtuvės šedevrus.
Pavydą prancūzėms, gebančioms išlikti lieknoms valgant prancūziškus ragelius, kepsnius su keptomis bulvytėmis, šokolado putėsius ir gurkšnojant raudonąjį vyną.
Iš lūpų į lūpas sklinda istorijos apie išauklėtus prancūzų vaikus, kurie sugeba išsėdėti ramiai per vakarienę su suaugusiaisiais ir nezirzdami valgyti tokius produktus kaip sraigės, stipraus kvapo sūriai, salotos. Realybė kiek kitokia.
Nuginkluoja statistika
Teisės mokslus baigusiai autorei patinka tikslumas – apie reiškinius kalbėti skaičių kalba.
Skyriuje, kur bando nuvainikuoti mitą, kad prancūzai yra apsėsti sekso, ji pateikia statistikos – 2010 metų duomenimis, daugiau nei trys ketvirtadaliai prancūzų porų savo lytinį gyvenimą įvertino blogai.
Autorė sieja tai su tuo, kad vos 33 proc. jų patiko bandyti naujoves miegamajame.
O kai kurių prancūzų manieros tokios baisios, kad pernai mandagumo kampaniją (vieną iš daugelio) teko rengti Paryžiaus metro.
Savo knygoje britė taip pat nagrinėja, kokios moterys prancūzams atrodo žavingos? Jaunos ir lieknos? Nebūtinai.
Brandžios, konstatuoja autorė. 2004-aisiais prancūzų buvo paklausta, kokias moteris jie laiko gražiausiomis pasaulyje? Daugiau kaip pusė patekusiųjų į pirmąjį dešimtuką buvo vyresnės nei 40 metų.
P.M.Eatwell apibendrina, kad prancūzai moteris vertina taip pat kaip vyną: „Amžius atskleidžia geriausias jų savybes.”
Realybė neužgožia žavesio
Kiekvieno skyriaus pabaigoje autorė pateikia apibendrinimą, kiek kiekvienas mitas yra teisingas arba klaidingas.
Prancūzai valgo sraiges ir varlių kojeles?
Anaiptol – greitojo, ypač amerikietiškojo, maisto užkandinės Prancūzijoje itin mėgstamos ir vis populiarėja.
Žodį „hamburger” (mėsainis), kuris, anot mitų Prancūzijoje, yra uždraustas, žino visi, jį galima išvysti iškabose ir reklamose.
Prancūzai nemoka kariauti ir pasitaikius pirmai progai kelia baltą vėliavą?
Ne, juk vienintelė valstybė, neseniai viešai parėmusi būsimus JAV karo veiksmus prieš Siriją, buvo būtent Prancūzija.
Suprantama, ne visiems mitams lemta būti išsklaidytiems. Taip, prancūzai būna ir žavūs, ir rafinuoti, ir tingūs, ir, žinoma, linkę streikuoti.
Užvertusi knygą pasigarsinau grotuvą su Serge’o Gainsbourg’o disku ir žvelgdama į Paryžiaus stogus, virš kurių toli kyšo Eiffelio bokšto viršūnė, prisiminiau sutiktą devynmetę, kuri mane apstulbino klausimu: „Ką tu manai apie prancūzų dailininką Henri Matisse’ą?”
