Restoranas „Uzbekistanas” buvo atidarytas sostinėje, A.Vienuolio gatvėje, su dideliu trenksmu – su garsiais svečiais ir fotografų blykstėmis, pirmoji apžvalga „Laukinėse žąsyse” buvo teigiama (nors mūsų apžvalgininkai niekuomet nerašo po pristatymų ir vaišių, visada valgo atėję kaip įprastiniai svečiai, pasirinkę patiekalus iš valgiaraščio), rašo "Lietuvos ryto" žurnalas "Stilius".
Dabar, kai kolega man pasiūlė nueiti ir paragauti uzbekų maisto naujame restorane prie Žaliojo tilto, aš net ne iškart supratau, kad čia tas pats „Uzbekistanas”, tik dabar pasirinkęs paprastesnę vietą Vilniaus gatvėje.
Restorano tinklalapyje – vis dar senoji vieta. Matyt, šios informacijos pakeitimas nelabai svarbus, ką darysi.
Interjeras nėra nuostabus. Jis gražesnis už Žaliojo tilto skulptūras, bet iš tiesų tai yra liaudiško stiliaus vieta, kur Uzbekistano nacionalinė autentika perteikiama puošiniais ant sienų ir visokiomis lėlytėmis su tiubeteikomis. Pašalinus tą simboliką ir pakabinus ant sienos dalgį ir spragilą, o šone pastačius pakulų maišą ir vežimo ratą per dvi valandas viską būtų galima paversti lietuviška aline.
Meniu yra ilgas – prireiks bent 15 minučių peržiūrėti. Tebūnie, nors jau esu sakęs, kad ilgas valgiaraštis man niekada nedaro įspūdžio, nes sunku įsivaizduoti, kad virtuvė nuolat galėtų būti pasirengusi pagaminti bet kurį iš kelių dešimčių patiekalų, ypač jei kai kurie jų užsakomi kartą per tris savaites.
Kaip užkandį pasirenkame pomidorų su pipirais ir svogūnais (vadinasi „Ačiučiuk”, kažkas tarp lietuviško padėkos žodžio ir paršiuko Čiuko, 7 Lt).
Valgiaraštyje rašoma: „Sultingasis pomidoras, sunokęs Rytų širdyje, ir pipiras, deginantis aistros liepsna.” Pomidoras kaip pomidoras, o aistros liepsnos pajutau ne daugiau nei dešimties metų senumo koncerte, kokį kartojant galima pamatyti per tam tikrus televizijos kanalus, kurie vien tik tai ir rodo.
Uzbekiškas paplotėlis iš krosnies (4 Lt) tikrai buvo iš krosnies, bet tik neaišku, prieš kiek laiko jis toje krosnyje lankėsi. Nei kvapu, nei šilta. Prekybos centro lentynoje ir bandelės, ir paplotėliai skanesni.
Kolega pasirinko sriubą „Kuk-shurpa” (12,50 Lt) – pagal aprašymą tai „lengva pavasariška sriubytė su švelnia virta veršiena, virtu kiaušiniu, bulvėmis ir špinatais”. Sriubos buvo daug ir ji buvo labai soti. Vien jau to dubenėlio gali užtekti, juolab kad ir kainuoja panašiai kiek dienos pietūs daugelyje vietų. Vis dėlto patiekalas neatrodė egzotiškas ar įsimenamas.
Aš užsisakau „Čučvara” – tai sultinys su uzbekiškais koldūnais, įdarytais ėriena (12,50 Lt). Gal ir ėriena, sunku pasakyti, bet mėsa buvo labai blanki, tokia nyki, kad ten galėjo būti ir kiauliena, ir vištiena, ir kalakutiena – vargu ar be laboratorinės įrangos būčiau supratęs skirtumą.
Kolegos skanautas bešbarmakas (19 Lt) meniu aprašytas kaip naminė tešla su ėriena, jautiena ir tradicine namine dešra „Kazi” ir plikytu svogūnu. Iš tikrųjų tai buvo lakštinių dubuo su mėsos gabalėliais ir svogūnais, jokios dešros ten užčiuopta nebuvo, o gal kolega blogai ieškojo, nors aš šiaip juo pasitikiu.
Plovo neužsisakinėjome dėl kelių priežasčių: pirmiausia man nepatinka, kad tai visur uzbekų restoranuose privalomas patiekalas ir visur kalbama „kol neparagavai mūsų plovo, tol nieko neparagavai”, o aš tokių šnekų nenoriu klausytis. Be to, plovo variacijų yra daugiau negu daug, ir kas patinka vienam, kito virėjo arba vertintojo bus nuginčyta kaip absoliučiai netinkama, netikra, neautentiška. Todėl vertinant restoraną plovo užsisakymas padėti negali.
Tiesa, dar yra viena priežastis. Vaikystė sovietinėje Lietuvoje man visiems laikams susiejo plovą su sprangių ryžių dubeniu, į kurį dar primėtyta lašinių su odelėmis. Tai buvo šlykščiausias anų laikų patiekalas, simbolizavęs ir įprasminęs viską, kas buvo bloga anoje santvarkoje dar stipriau nei džiovintų vaisių kompotas. Aš niekada nesugebėsiu išsivaduoti iš šito palikimo, tegul dabar tik patiekalo pavadinime gyvenančio, nors esu nuo to laiko daug kur valgęs labai skanaus plovo.
Užsisakiau pusę porcijos ėrienos liuliakebabo (18 Lt, visa porcija – 36 Lt). Du maltos mėsos piršteliai buvo apgailėtini dėl savo dydžio, labiau tinkamo vaikų kavinei – tokio nedosnaus varianto nebuvau matęs niekur pasaulyje. Tačiau jie dar labiau nuliūdino visišku blankumu. Mėsainis iš degalinės turi daugiau skonio ir yra labiau įsimintinas.
Pompastiški žodžiai restorano tinklalapyje apie „rytietišką svetingumą” ir „gerą aurą vos peržengus restorano slenkstį” ne tik neįtikina, bet ir sustiprina neišsipildžiusias viltis.
„Ši vieta sugeba paliesti kiekvieno žmogaus sielą ir sulaukti atsako”, – sako jie.
Nežinau, gal mano siela vis dėlto yra daug giliau, tad nepasiekiama šiai abejingai vidutinybei prie Žaliojo tilto.
Dviese už pietus sumokėjome 93,80 lito ir palikome arbatpinigių.
Egzotiškiems restoranams aš keliu didelius reikalavimus, ir lūkesčiai yra nemaži – kai jie nuviliami, lieka tam tikra nuoskauda. Panašiai ir dėl kito uzbekų restorano – „Čaichana” Naugarduko gatvėje, kažkada labai veržliai pradėjusio, paskui tapusio tik savo šešėliu. Pilies gatvėje esantis „Karavan Saray” tėra liūdna egzotiško maisto parodija.
Šiandien apie restoraną „Uzbekistanas” žino nedaugelis, ir jei rytoj jo nebeliktų, nedaugelis turbūt pasigestų. Šį kartą tik dvi žąsys iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
