Dabar pasižiūrėjau: lygiai prieš metus rašydamas žurnalui „Stilius“ ir portalui lrytas.lt apie Lietuvos desertų ir vyno derinių čempionatą, sakiau beveik tą patį. Kodėl man tai rūpi pabrėžti? Kad niekas nepagalvotų, kad galiu mėgti saldumynus, štai kodėl. Na gerai.
Tai, kad Lietuvoje rengiamas desertų ir vyno čempionatas, yra labai pagirtina dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, restoranams desertas yra vienas geriausių būdu pastorinti sąskaitą: mažos detalės vakarienės pabaigoje, kaip desertas, kava arba dar viena taurė vyno nesunkiai keturių žmonių 400 Lt sąskaitą paverčia kokių 650 Lt čekiu, kas visiems tik į naudą. Klientas gali jaustis, kad tikrai stipriai prisikirto (nors paskui sakys „gal to deserto ir nereikėjo“, reikšmingai vieni į kitus žvilgčiodami), o restorano savininkai mėnesio pabaigoje turi iš ko sumokėti atlyginimus.
Antroji priežastis – aš sveikinu bet kokius bandymus judėti link įvairovės ir mokyti lietuvius kažką naujo. Jau nebejuokausiu apie cukrinius kaštonus ir šliūbinius grybukus, o taip pat „medaus tortą“, kaip saldųjį atsaką baltai mišrainei (nemažai atsilankęs provincijos kavinėse, kur rengiami gedulingi pietūs, gerai išmokau visą meniu, juolab kad jame maždaug penki patiekalai). Tačiau tobulėti reikia, ir kai tobulėja konditerija, yra priversta tobulėti ir kulinarija.
Pagaliau, trečioji priežastis – mane ir vėl pakvietė teisėjauti, skanaujant tuos desertus ir vynus (visą 21 derinį, nes būtent tiek yra dalyvių) ir jei jūs manote, kad to padaryti per vieną vakarą neįmanoma, dar ir skiriant taškus ir komentuojant, tai esate beveik teisūs. Reikia ragauti po labai nedaug ir saldėsio, ir vyno, nes kitaip išveš į ligoninę cukraus komoje, ir kitais metais renginyje teisėjaus jau kažkas kitas.
Šiemet, palyginti su 2012 metais, tikrai geresnė situacija. Lietuvos desertų menas patobulėjo.
Visų pirma, padaugėjo desertų, kur dėmesys skiriamas skoniui, o ne išvaizdai (išvaizda, kad ir kokia stebuklinga, dar niekam pergalės neatnešė, ir daugumas dalyvių tai suprato). Desertuose atsirado ne vien karamelė, kremas ir šokoladas, bet ir rūgštis, ir sūrumas, kurie anksčiau daugeliui atrodė uždrausta teritorija. Nors daugeliui vis dar atrodo, kad tai neįmanoma (kai kas pasakytų, kad saldumas ir sūrumas apskritai panaikina vienas kitą, kaip pliusas ir minusas – tačiau kaip tada vaisiai su pelėsiniu sūriu?), bet sūrumo nata deserte ne tik gaivina, bet ir padeda derinti, pavyzdžiui, su portveinais.
Antra, atsirado daugiau įvairovės, renkant vynus prie desertų. Anksčiau, regis, vienintelė įsivaizduojama kombinacija buvo „sirupas ant sirupo“, kai prie desertų būtinai būdavo bandomas patiekti, paprastai kalbant, „desertinis vynas“ – dažniausiai itin didelio likutinio cukraus labai saldūs baltieji vynai, gaminti iš pernokusių vynuogių, dažniausiai iš Vokietijos ar Austrijos.
Tie vynai gali būti puikūs, kvepėti akacijų medumi, tačiau dažnai jų derinimas prie deserto pavirsdavo nedozuota saldumo bomba, kai tiesiog fiziškai jautėsi, kaip kraujas tirštėja ir virsta sirupu. Vasaros širšei, besisukiojančiai pajūrio kavinėje aplink sirupo aplietus blynelius, gal ir patiktų tokia kombinacija. Man – nelabai. Todėl ir džiaugiausi, kad konkurso dalyviai vis dažniau kreipia dėmesį į raudonąjį vyną ir šampaną (jei teisingai atsimenu, bene trys dalyviai bandė derinti desertus su šampanu, ir rezultatai buvo neblogi arba labai geri).
Trečia, vis labiau pasimatė profesionalumo privalumai: laimėjo arba prizines vietas užėmė tų restoranų komandos, kur ir desertams, ir vynui skiriamas atskiras dėmesys, o ne tik atsitiktinai kartais pažiūrima ton pusėn. Laimėjo „IDW Esperanza Resort“, antrąją ir trečiąją vietas užėmė, atitinkamai, restoranai „Telegrafas” ir „Time“. Nors buvo ir mėgėjų, ir tikrai drąsių debiutantų, tikrai matyti, kad energija ir entuziazmas visai nepakeičia patirties.
Ketvirta, beveik nebeliko poetinių ar kone teatralizuotų pristatymų, kurie gal kam nors ir patinka, bet man visai širdies nešildo. Kad dar taip išvengus pakylėtų ir dramatiškų pavadinimų, primenančių antrarūšių televizijų šokių programas arba serialus („Aistringasis duetas“ arba „Rojaus sodas“), tai būtų visai gerai. Autoriai, nesupykite. Jūs galite vadinti, kaip norite. Ir už pavadinimus aš vertinimo balų nekeičiau. Tiesiog man tokie labai nepatinka.
Ar liko rimtų problemų? Kurgi ne. Pirmiausia, „atviro čempionato“ formatas, regis, panaikina bet kurias atrankos karteles, ypač derinimo ir pristatymo prasme. Garbės žodis, kai girdžiu tokius dalykus, kaip antai: „šis sūris, panaudotas deserte, pagamintas ekologiškai, laikantis tradicijų, na, o vyno gamintojai irgi gerbia senas tradicijas, todėl mes pagalvojome, kad jie dviese yra puikus derinys“, norisi daugiau nebeklausyti. Tai įžeidžia klausytojo intelektą.
Desertų ir vynų pristatymuose dažnas konditeris kalba ir mintis dėsto taip, kad pasidaro akivaizdu, kad jo virtuvėje mikrofonas nėra pagrindinis įrankis – ir nereikia, kad būtų, tiesiog duokite kalbėti kam nors, kas tai sugeba daryti. Nereikia kankinti žmonių, kuriems kalbėjimo įgūdžiai nei artimi, nei reikalingi pagrindiniame darbe.
Ar pasigedau ko nors? Taip. Aš negaliu pamiršti amerikietiškų pieniškų ledų, gardintų klevų sirupu ir keptos šoninės gabalėliais. Nepažadu, kad kitais metais atiduosiu geriausius balus už šį desertą. Bet jūs mane supratote.
