Virtuvės vadovo gerbėjai neteikia reikšmės jo gyvenimo pokyčiams, atvirkščiai, džiaugiasi, kad Vilnius turės dvi puikias vietas pavalgyti.
Deivydas tikisi, kad „Lauro lapui“ vadovaujanti buvusi jo bendražygė ir draugė Orinta žingsniuos jo pradėtu keliu. Dėl tos priežasties jis neleido personalui išeiti kartu su juo.
„Jei mane gerbiate, turite tęsti mano idėjas“, – pasakė vasaros pradžioje išeidamas Deivydas.
Vieni metai pašėlusio darbo išsunkė ir nepaliko vietos asmeniniam gyvenimui.
Patraukęs namo į Užpalių kaimą Utenos rajone pas mamą Deivydas galvojo tykiai pratūnosiąs šešėlyje kelis mėnesius ir susikaupsiąs naujai idėjai įgyvendinti. Bet jau trečią dieną katiliukas pradėjo virti – kulinaras patraukė atgal į Vilnių.
Jo „I Dublis“ įkurtas netoli stoties. Panoręs užeiti į nusižiūrėtas patalpas pirma nėrė namo persirengti paprastesniais drabužiais, mat nenorėjo išsiskirti iš lankytojų.
Atsisėdo prie bokalo alaus už du litus septyniasdešimt centų ir dar kartą įsitikino – čia jis perkels savo meilę keptuvei ir puodui.
„Noriu paplaukti prieš srovę ir pažiūrėti, ar ji tokia stipri“, – sakė Deivydas.
Iš pradžių ketino kviesti lankytojus dienos pietų, bet pagalvojo, kad nevers jų atokiai statytis automobilių ir skubiai papietauti. Kur kas geriau rengti vakarienes romantiškoje šviesoje.
Vos jam taip nusprendus ir pranešus restorane staliukai buvo rezervuoti savaitei į priekį. Tiesa, kai kada svečiams vakarieniaujant vis dar užsuka koks nors buvusios užeigos senbuvis ir paklausia, ar negalėtų gauti alaus bokalo ar šimto gramų baltos.
Bet draugiškai šnektelėjęs Deivydas toliau ramiai darbuojasi. Kad ir tais savo legendiniais peiliais. Išsitraukė juos naujoje savo įkurtoje vietoje ir akimirką pamąstęs dėžutę išmetė.
„Kad atidaręs naują restoraną nebeturėčiau galimybės išeiti“, – šyptelėjo D.Praspaliauskas.
Atkaklumo jam užteks. Nuo šešiolikos metų pradėjo gyventi savarankiškai: įstojo į Alantos technologijų ir verslo mokyklą, vėliau dirbo Anglijos fermose, padavėju Kipre, kol Danijoje įstojo į Kopenhagos viešbučių ir restoranų mokyklą. O juk būtent tos šalies restoranas „Noma“ keletą metų iš eilės buvo geriausių pasaulio restoranų dešimtuko pirmojoje vietoje. Ten Deivydui teko garbė atlikti praktiką.
Be to, jis prisidėjo prie restorano „Herman“ komandos, kuri labai greitai pelnė „Michelin“ žvaigždutę – įvertinimą, kurio netekę kai kurie virėjai žudosi. Pradėjęs nuo indų plovėjo darbo šiandien D.Praspaliauskas – vienas garsiausių Lietuvos virėjų.
„Su „I Dubliu“ tarsi prasideda naujas mano gyvenimas. Jau buvau pervargęs, o kai taip nutinka, nebejunti pasitenkinimo tuo, ką darai, viskas vyksta lėčiau, buvau tarsi užmigęs. Be to, giliai kirbėjo noras turėti savo asmeninį restoraną“, – kalbėjo Deivydas.
– Koks jūsų kuriamas „I Dublis“ – žinomo virėjo užeiga stoties rajone?!
– Virtuvė yra tokio pat ploto kaip restoranas, tad turiu puikią erdvę dirbti, apie ką šiuolaikiniai architektai ne visada pagalvoja.
Salėje gali vakarieniauti apie keturiasdešimt žmonių. Dalis – prie bendro didelio kiek paaukštinto stalo. Tai dar vienas iššūkis – norėjau pažiūrėti, kaip seksis nepažįstamiems kartu vakarieniauti. Pasirodo, puikiai! Nors dalis lankytojų dar žvelgia į tai nepalankiai, kiti vakaro pabaigoje jau dalijasi vizitinėmis kortelėmis.
– Jūs nepasirinkote nė vieno profesionalo, kurie siuntė savo gyvenimo aprašymą? Kodėl susirinkote žmones „iš gatvės“?
– Profesionalų neieškojau. Priėmiau merginą, kuri brūkštelėjo, kad yra graikų kalbos filologė. Tik ji turėjo pažadėti, kad du mėnesius atlaikys krūvį. Po to jau jai niekur nereikės važiuoti mokytis, nes aš pradėsiu pumpuoti informaciją. Juk iš knygų gaminti neišmoksi. Kaip, ką ir kiek maišyti, plakti – viską turi nuspėti pagal garsą, konsistenciją.
Kol darbuotojas neįsimyli duonos tešlos, aš jam neleidžiu jos kepti.
– Norisi manyti, kad vienas geriausių Lietuvos virėjų augo valgydamas rinktinį maistą?
– Nieko panašaus. Tam, kas esu šiandien, didelės įtakos turėjo gyvenimas kaime. Visuomet buvau Saulės vaikas. Toks mano mamos vardas. Gyvenau su patėviu, jo tėvai taip mane vadindavo. Kaimynė pradeda girti, koks Deivydas darbštus, kaip jiems padeda lyg tikras anūkas, o šie atsako, kad joks aš anūkas – tai Saulės vaikas.
Dabar ramiai tai vertinu, bet kai tau trylika metų, širdį skauda. Kai kada net nekęsdavau savo brolio ir sesers. Jie gaudavo Kalėdų dovanų, o man, kaip vyriausiam, neva nepriklausydavo.
Turiu tris brolius ir tris seseris – tik skirtingų tėvų. Kai kurių net nepažįstu. Prieš keletą metų mano tikro tėvo dukros susirado mane socialiniame tinkle. Nuvažiavau į Mažeikius su jomis susitikti. Nebuvau matęs net nuotraukų, bet gatvėje išvydęs dvi merginas iš karto supratau, kad tai mano šeima. Jos tokios pat kaip aš.
– Jūs pats ir vieno, ir kito restorano patalpas prikeldavote, galima sakyti, iš griuvėsių – dažydavote, kaldavote. Kur viso to išmokote?
– Po pamokų visi skubėdavo į būrelius, o aš lėkdavau mamai padėti – mėšlo mėžti, karvių melžti. Vyresnis turėjau darbų, už kuriuos gaudavau atlyginimą. Nupirkdavau ko nors skanaus broliui, seseriai, o likusius pinigus atiduodavau į bendrą šeimos katilą.
Kartais pagailėdavau savęs – kodėl aš, vaikas, turiu dirbti? Bet taip man buvo įskiepyta, ką reiškia šeimos žmogus – tas, kuris turi stengtis, kad visiems būtų gerai. Todėl ir dabar nepamirštu grįžti namo, paklausti, ar viskas gerai, ar užtenka pinigų.
Esu vyriausias – turiu būti pavyzdys kitiems vaikams.
Mamą įkalbėjau bent šiek tiek pakeisti savo gyvenimą. Anksčiau lėkdavo į ūkį nuo penkių ryto. Paskui parbėgusi paruošdavo valgyti – ir į mokyklą, kurioje dirbo valytoja. Įkalbėjau bent gyvulių atsisakyti, šiek tiek atsipalaidavus gyventi.
Taip, kaip dabar stengiuosi daryti aš. Ateinu į darbą ne aštuntą ryto, o vėliau kartu su kitais darbuotojais, ramiai papusryčiavęs. Vakare su drauge namie pasigaminame vakarienę.
– O! Regis, jūs iš esmės pakeitėte savo gyvenimą ne tik atidarydamas naują restoraną?
– Negyvenu vienas – turiu antrą pusę. Su ja susipažinome dar Danijoje, bet tuomet neatkreipėme vienas į kitą dėmesio. Grįžę po studijų į Vilnių pasimatydavome atvykus vienai bendrai mūsų draugei.
Paskui jai pasakiau: nebūk ožkytė – susitinkam dviese arbatos. Pradėjome bendrauti. Nors kartu esame tik trys mėnesiai, bet atrodo lyg treji metai. Kažkaip tvirtai viskas prasidėjo. Mums abiem nusibodo ieškoti žmogaus, su kuriuo ketintum praleisti likusį savo gyvenimą. Nesame devyniolikamečiai, mūsų pagarbos kartelė labai aukštai iškelta.
Santykiai klostosi lyg lydytu, o ne iš šaldytuvo ištrauktu sviestu patepta, – be gastronominių palyginimų neišsiverčia Deivydas.
– Bet juk jūs dėl maisto visko galite atsisakyti. Jei teks dirbti visą parą, taip ir bus.
– Draugei tai aiškinau nuo pat pradžių. Ji taip pat užsiėmusi – dirba vienoje ambasadų.
Ji mėgsta skanų maistą, bet pati jo neruošia. Man tai tinka, vadinasi, nereikės jos mokyti iš naujo – pamažu viską perpras. Draugė nebevalgo prastose vietose, ir man tai labai patinka.
Prisipažinsiu: dar niekada nebuvau šimtu procentų įsitikinęs, kad tas žmogus mano. Nebuvo, kad patiktų viskas, ką tavo žmogus daro, – nuo aprangos iki bendravimo su tavo tėvais.
– Kaip nusakytumėte žmogui, kuo jūsų kuriamas restoranas išskirtinis? Ypač tokiam, kuris nelinkęs švaistyti pinigų maistui?
– Suvalgę picą ir išgėrę bokalą alaus žmonės sumoka apie trisdešimt litų. Aš „Lauro lape“ ruošdavau dienos pietus už dvidešimt penkis litus.
Svečias pasikabindavo paltą ir toliau jis būdavo mano rankose. Jis gaudavo nemokamai vandens, sulčių, tris patiekalus, tądien keptos duonos. Jo įrankiai būdavo tobulai išblizginti, padavėjai apšokinėdavo.
Aš niekada nepirksiu prasto produkto ir neleisiu sau ruošti valgio iš to, kas man nepatinka. Mano tikslas – puikiu maistu žmonėms pareikšti pagarbą.
Šiuo metu nenoriu uždirbti pinigų – keturių patiekalų vakarienė su vyno taure kainuoja penkiasdešimt penkis litus. Noriu, kad ir ne tokie turtingi žmonės leistų sau bent kartais rezervuoti stalą ir pajusti tai, ką noriu jiems parodyti.
Nesu geras verslininkas, nes kol kas bandau sutaupyti savo kliento pinigus.
– Kam jums tie iššūkiai? Galite dirbti prestižiniame restorane, nereikėtų atsakyti už visą keliolikos žmonių komandą.
– Galėčiau, bet kasdien man būtų per stogą važiuojama – to jau ragavau. Trokštu, kad žmonės į darbą eitų su noru. Kol kas, jaučiu, taip yra – per porą savaičių užbūriau juos tam, dėl ko pats esu išprotėjęs.
– Jūsų kolektyve nėra vietos senukams – priimate tik jaunus žmones?
– Mano dešinioji ranka – penkiasdešimtmetį gerokai perkopęs vyras. Jis kantriai porą mėnesių ruošėsi darbui. Dabar yra tarsi užburtas, kaip ir kiti.
Pas mus darbuotojai neskirstomi į indų plovėjus, padavėjus – esame viena komanda, kuri susikalba be žodžių, užtenka žvilgsnio.
– Kaip tai pasiekiate?
– Aš nekeliu kitiems reikalavimų – pirmiausia juos aukštus nusistatau sau.
Kriauklę plaunu keliasdešimt kartų per dieną – jau ir kiti taip daro.
– Ką galėtumėte patarti jauniems žmonėms?
– Reikia suprasti, ko nori. Lietuvoje tobulos sąlygos mokytis, pilna neužimtų sričių, tad daug ką gali pradėti neturėdamas nė cento kišenėje. Ne bėda eiti ir pramintu keliu.
Aš, pavyzdžiui, nepadariau nieko stebuklinga – tiesiog žiauriai norėjau būti virėju. Man gal tūkstantis žmonių sakė, kad esu per jaunas nuosavam restoranui, kad renkuosi nepalankias vietas.
Tik vienas kolega Vytautas Samavičius mane palaikė. Nors jis vyresnis, iki šiol nesidrovime vienas kitam paskambinti, kaip kokį patiekalą ruošti. Kiti pasiūlytų informacijos paieškoti internete.
– O kai nežinai, ką norėtum veikti gyvenime, tuomet reikia ateiti pas Deivydą Praspaliauską ir metus indus paplauti?
– Kartais užtenka ir savaitės susivokti, ką daryti toliau. Vienas vyriškis po virėjų kursų tik savaitei pasiprašė pas mane į virtuvę. Užsibuvo tris mėnesius.
Sakė, jam gražu į mus žiūrėti: dirbo tokio pat dydžio virtuvėje dviese ir trukdydavo vienas kitam, o pas mus dešimt žmonių tokioje pat erdvėje sukasi sklandžiai – lyg šviesoforo reguliuojamas automobilių srautas.
– Ką patartumėte neprofesionalams, juk maisto ruošimas – dažna konfliktų šeimose priežastis. Ne kartą ir pats gal girdėjote skundų, kad nusibodo stovėti prie puodų.
– Nebent pažvelgti į maisto gaminimą iš kitos pusės: ir vienas ingredientas lėkštėje gali tobulai atrodyti. Ruošdami maistą žmonės sugaišta marias laiko. Aš namie vakarienę paruošiu per dešimt minučių.
Namie turiu vieną plakimo šluotelę, mentelę, šaukštą, pjaustymo lentelę, du peilius, prikaistuvį ir keptuvę. To užtenka. Žinau, kad kituose namuose virtuvės įrankiai vos į spinteles telpa, bet nėra ko valgyti.
– Jei negalite patarti, kaip greitai suktis virtuvėje, pasakykite, ką valgėte šiandien pusryčių?
– Manų košę su apelsinų skonio šokoladu, linų sėmenimis ir sėlenomis. Paruošiau per penkias minutes.
