Rokiškio dvaro teritorijoje pastatyta senovinė klėtelė vos sutalpina visus darbus, skirtus šiųmetinei respublikinei prakartėlių parodai. Iš įvairių Lietuvos kraštų čia atkeliavo labai skirtingos kūdikėlio Jėzaus gimimo scenos – nuo drožtų iš medžio ar nulipdytų iš molio, iki originalių šiaudinių, medžiaginių ar išsiuvinėtų ant audinio.
Labai skirtingi ir autoriai – konkursui prakartėles pateikė ne tik patyrę medžio drožėjai, Liongino Šepkos premijos laureatai Saulius Lampickas (Alytus), Rimantas Zinkevičius (Ukmergė), Juozas Čepulis (Rokiškis), bet ir įvairaus amžiaus moksleiviai, senjorai, žmonės su negalia, Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientai.
Į parodos atidarymą atvažiavo jai eksponatus ne kartą kūrusių Skemų pensionato globotinių būrys. Tarp jų – jau ne vienerius metus šiame konkurse dalyvaujantis Petras Zaboras, prakartėles dailiai išsiuvinėjantis ir įrėminantis tarsi paveikslą.
Pamačius ilgametės šio konkurso dalyvės, rokiškėnės Julijos Šarkauskienės kompoziciją, net neįtartum, kad nemažos žmonių, gyvūnų ir net palmių figūrėlės pagamintos iš audinio, kuris vėliau nudažytas.
Originalią baltą keramikinę kompoziciją sukūrė keli Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientai, vadovaujami socialinės darbuotojos Aldonos Pagirienės. Moteris pasidžiaugė, kad pacientams lipdymas iš molio – puiki terapija.
Pasak Rokiškio krašto muziejaus dailės skyriaus vedėjos Dalios Kiukienės, pirmąkart prakartėlių konkursas Rokiškyje buvo surengtas 1998 metais, italo Angelo Frosio iniciatyva. Daug gero Rokiškio kraštui padaręs užsienietis yra šių konkursų mecenatas, jo lėšomis 2002 metais buvo restauruotas senovinis medinis kluonas, kuriame dabar veikia nuolatinė muziejaus sukauptų prakartėlių ekspozicija.
Pirmajai prakartėlių parodai daugiausia buvo pateikta piešinių, todėl vėlesniuose konkursuose imta akcentuoti, kad labiausiai laukiamos skulptūrinės ekspozicijos, pagamintos iš ilgaamžių medžiagų.
Prakartėlių autorių fantazija nevaržoma – per keliolika metų muziejuje buvo eksponuotos pačios įvairiausios prakartėlės – nuo pagamintų iš sudužusio priekinio „žiguliuko“ stiklo iki išskaptuotos iš fermentinio sūrio. Šią sukūrė mecenatas A.Frosio. „Tačiau netrukus ją aptiko pelės ir pagalvojo, kad tai joms skirtos vaišės“, – prisiminė, kaip skanią prakartėlę teko gelbėti nuo graužikų, D.Kiukienė.
Muziejininkės teigimu, prakartėlių kūrimas – užkrečiantis. Dažnai pirmąją sukūrę žmonės vėl ir vėl jas kuria, tampa nuolatiniais konkurso dalyviais.
Gražiausiomis, originaliausiomis kiekvienam konkursui pateiktomis prakartėlėmis papildomi muziejaus fondai. Vienas muziejininkai gauna dovanų, kitas perka. Pasak D.Kiukienės, bene brangiausiai prieš dešimtmetį buvo įsigyta žinomo medžio drožėjo sukurta kompozija iš keliolikos skulptūrėlių. Už ją teko sumokėti daugiau nei 6 tūkst. litų.
Prakartėlių parodą aplankė ir tądien Rokiškyje viešėjęs naujasis Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas. Pirmąkart naujas ir jau anksčiau Rokiškio krašto muziejaus fondus papildžiusias prakartėles apžiūrėjęs dvasininkas neslėpė susižavėjimo meniškais darbais.
„Labai gražu, labai lietuviška“, – lrytas.lt sakė L.Virbalas. Lygindamas Rokiškio dvare eksponuojamas prakartėles su tomis, kurias jam teko matyti Italijoje, vyskupas sakė, kad italai prakartėlėse mėgsta pavaizduoti senovės Romos griuvėsius, miesto gyvenimą, jose daugiau veiksmo – pavyzdžiui, šventoji šeima su kūdikėliu Jėzumi kažkur keliauja. O lietuviškų prakartėlių kompozicija paprastai būna labiau statiška, rami, kviečianti susimąstyti.
Pasak L.Virbalo, kūdikėlio Jėzaus gimimą simbolizuojančių prakartėlių tradicija prasidėjo nuo Šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris pirmas surengė pirmąją, gyvą prakartėlę gyvo Dievo atminimui. „Tai reiškia, kad Dievas ateina, gimsta, tokiu pat žmogumi kaip mes. Toks artimas, toks prieinamas ir kartu su meile“, – sakė Panevėžio vyskupas, įsitikinęs, kad prakartėlės – puikus Kalėdų laukimo simbolis ne tik bažnyčioje, tačiau ir namuose.
