Per šias Kalėdas po ilgos pertraukos išsipildys jau dvidešimt ketverius metus Danijoje gyvenančio lietuvio svajonė prie šventinio stalo susėsti su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Maža to, jam atsirado galimybė per šventes įdomiai padirbėti Vilniuje.
Jo suburta animatorių ir vizualinių renginių technikų grupė ėmėsi kurti Kalėdų pasaką, kuri bus rodoma ant Arkikatedros sienų.
„Apie šį įdomų projektą sužinojau iš įmonei „Vilniaus festivaliai“ vadovaujančio Remigijaus Merkelio.
Sutikau jo imtis nedvejodamas nė akimirkos.
Net jei tuo pat metu man kas nors būtų pasiūlęs kurti panašią pasaką, pavyzdžiui, Paryžiuje arba Niujorke, aš vis tiek būčiau pasirinkęs tik Vilnių.
Nors tėvai mane į Daniją išsivežė, kai buvau vos aštuonerių metų, ryšių su Lietuva nenutraukiau – visada svajojau čia kada nors pagyventi ir padirbėti“, – sakė N.Sabalis.
– Kur jūs mokėtės animacijos? – pasiteiravo „Sostinė“ kūrėjo.
– Niekur. Danijoje dirbu vienoje logistikos įmonėje, o su animacija susidūriau tik prieš trejus metus, kai Odensėje buvo pradėti rengti Hanso Christiano Anderseno festivaliai.
2011 m. pirmajame festivalyje su bendraminčiais sukūrėme pasaką, kurioje panaudojome žinomiausius H.Ch.Anderseno pasakų motyvus.
Pasaka taip patiko žiūrovams, kad viena močiutė jos ateidavo pasižiūrėti kasdien aštuonias dienas iš eilės ir vis pamatydavo ką nors nauja.
Festivalio rengėjai mus pakvietė kurti pasakų ir 2012, ir 2013 m. Jau turime kvietimą ir kitiems metams.
– Kažin ar žmogus, apskritai nežinantis, kas yra animacija, sugebėtų sukurti tokius sudėtingus ir įdomius projektus kaip jūs.
– Nieko panašaus niekada specialiai nesimokiau. Turiu lakią vaizduotę, nes tėvai, būdami aktoriai, man nuo vaikystės leisdavo fantazuoti ir improvizuoti.
Iki šiol prisimenu, kaip būdamas darželinukas prieš spektaklį Kauno dramos teatre, kur dirbo tėvai, laksčiau po sceną užsidėjęs drugelio sparnus.
Ir mūsų namuose, kol gyvenome Lietuvoje, o vėliau ir Danijoje, niekada netrūko teatro. Tai greičiausiai mane ir paskatino imtis tokių projektų kaip Odensėje ar Vilniuje.
– O kokios Kalėdos būdavo jūsų namuose? Galbūt ir namie kurdavote pasakas ant sienų?
– Ant sienų pasakų nekurdavau, bet šurmulio, linksmybių ir įvairiausių džiugių netikėtumų namie nestigdavo.
Danijoje mano tėvams teko aktorystę pamiršti – motina dirba medicinos srityje, o tėvas tapo kompiuterių specialistu.
– Ar pavyko tėvams ir jums pačiam Danijoje išlaikyti lietuviškas Kūčių ir Kalėdų tradicijas?
– Deja, aš augau ir gyvenu tarp danų, todėl tenka laikytis daniškų tradicijų, kai per Kūčias patiekiami mėsos patiekalai.
Juolab kad mama po skyrybų su tėvu ištekėjo už dano. Tiesa, aš vedžiau lenkę, tad dabar mūsų namuose Kalėdos labiau panašesnės į lietuviškąsias.
Su nekantrumu laukiu šių Kalėdų Lietuvoje, kai Kaune prie Kūčių stalo susėsime su seneliais ir kitais artimaisiais.
Iš Danijos atvažiuos ir mama. Seniai jau su savo artimaisiais Lietuvoje nebuvau sutikęs Kalėdų ir valgęs Kūčių vakarienės.
Be to, šis vilnietiškas projektas man buvo puiki galimybė palavinti ir patobulinti lietuvių kalbos žinias.
Daug metų bendraudamas tik daniškai lietuvių kalbą buvau jau taip smarkiai primiršęs, kad kalbėdavau kaip tais laikais, kai aštuonerių metų išvažiavau iš Lietuvos.
O dabar kasdien jaučiu, kaip mano lietuvių kalbos žodynas gausėja ir mažėja daniškas akcentas.
– O kokią pasaką sukursite vilniečiams ir sostinės svečiams?
– Pasakai, kurią kuria grupė Lietuvos animatorių, pasirinkome Vilniaus sukūrimo istorijos motyvus.
Ant Arkikatedros sienų penkiolika minučių truksiančią pasaką „Pasakų Kalėdos“ iliustruos klasikinės muzikos kūriniai.
Specialiai pasirinkome žinomus klasikinius kūrinius, nes, mano galva, tokiai progai ir tokiam kūriniui šiuolaikinė muzika netinka.
Juk klasikinė muzika turi kur kas daugiau prasmių ir erdvės fantazijai.
– Kada vilnietiška pasaka bus jau parengta?
– Vilniuje dirbantys animatoriai kasdien piešia po 10–12 valandų.
Iš viso jie jau yra dirbę 500–600 valandų.
Su technika ir ją prižiūrinčiais specialistais iš Danijos aš atvažiuosiu netrukus – gruodžio 19 dieną, kad turėtume laiko repeticijoms ir būtiniems organizaciniams darbams.
Mūsų pasaką vilniečiai ir į Vilnių atvykę svečiai galės pamatyti gruodžio 25–30 dienomis.
