Tikros lietuviškos Kūčios – su kanapėmis, alumi ir kiauliena

Kalėdos daugeliui mūsų – tai dovanos kojinėje po eglute, Kalėdų Senis su simpatiškomis snieguolėmis, 15 metų iš eilės rodomi filmai „Vienas namuose“, „Jingle bells“ melodija ant kiekvieno kampo ir gausa gėrimų, kuriuos Sveikatos apsaugos ministerija pataria vartoti atsakingai.

Pavilgis iš kanapių grūdų - tradicinis žemaičių patiekalas. Jis dedamas ant Kūčių stalo, tik be kąstinio.<br>matuzas.lt nuotr.
Pavilgis iš kanapių grūdų - tradicinis žemaičių patiekalas. Jis dedamas ant Kūčių stalo, tik be kąstinio.<br>matuzas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Artūras Jančys

2013-12-21 21:29, atnaujinta 2018-02-19 17:45

Šioje linksmoje daugiakultūrinių tradicijų samplaikoje pasigirsta tautinio ilgesio balsų – raginama atsigręžti į tradicijas ir švęsti ne „amerikoniškas“, o tikras, lietuviškas Kalėdas – kalendorinę šventę, užgimusią pagoniškos žemdirbių kultūros laikais. Bet ar tai įmanoma?

Kaip atšvęsti tikras lietuviškas Kalėdas, kaip jos buvo švenčiamos šimtmečius, kai lietuviai nieko nežinojo nei apie „Coca-Cola“, nei apie elniais atlekiantį Kalėdų Senelį iš Laplandijos?

Papročiai labai skyrėsi

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta. Informacijos pilna internete, etnografijos aistruoliai, pagonybės gaivintojai tinklalapiuose ir per televiziją moko, kaip Kūčias ir Kalėdas atšvęsti „tikrai lietuviškai“.

„Visa tai mitas. Nėra nei patikimų ir gausių šaltinių apie tikrai lietuviškas Kalėdas, nei tokia šventė, jei griežtai laikysimės terminų, kada nors egzistavo“, - šių eilučių autoriaus ryžtą grąžinti tautinę autentiką Kalėdoms atvėsino Lietuvos istorijos instituto Etnologijos katedros vedėjas Žilvitis Šaknys.

„Apie kokias lietuviškas Kalėdas galima kalbėti, jeigu netgi tokios, atrodo, labai lietuviškos Kalėdų išvakarės, Kūčios, buvo pažymimos skirtingai.

Pavyzdžiui, Tauragės krašte, kur daug liuteronų, Kūčios nebuvo laikomos reikšminga švente. Taip pat ir šiaurinėje dalyje, palei dabartinės Latvijos sieną. Kai kur net mėsą valgydavo, o kituose regionuose buvo griežtas pasninkas. Skyrėsi papročiai, apeigos. Jei viename valsčiuje tikėta, jog Kūčių dieną geras ženklas yra atsivežti malkų, tai kitame manyta, jog malkaudamas Kūčių dieną prisišauksi nelaimę kitais metais“, - aiškino tautinės kultūros tyrinėtojas.

Ž.Šaknys patarė net nesvajoti apie galimybę atkurti tikruosius pagoniškus Kūčių ir Kalėdų papročius – šaltiniai apie juos skurdūs ir nepatikimi.

Laiko spąstai

Nėra net aiškumo, kada iš tiesų mūsų protėviai pagonys pradėdavo švęsti saulės grąžos, taigi Kalėdų šventę. Ž.Šaknys sakė esant duomenų, kad šventė, atitinkanti dabartines Kūčias, buvo švenčiama gruodžio 22 dieną, trumpiausią metų dieną.

Iš tiesų neaišku, koks gi yra „tikrų lietuviškų Kalėdų“ laikas, nes dabartinės Lietuvos teritorijos žmonės praeityje gyveno skirtingose kalendorinėse zonose.

Pavyzdžiui, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, nuo XIX a. pradžios iki 1915 metų didžiojoje Lietuvos dalyje, aneksuotoje Rusijos imperijos, galiojo Julijaus kalendorius. Čia katalikų Kalėdos buvo švenčiamos 2 savaitėmis vėliau nei dabar, sutapo su stačiatikių religinėmis šventėmis.

Užnemunėje ir Klaipėdos krašte visą laiką buvo gyvenama pagal Grigaliaus (dabartinį) kalendorių.

Tradicija ir komercija

Pasak Ž.Šaknio, galima kalbėti apie atskirų Lietuvos vietovių Kūčių ir Kalėdų papročius, apeigas, o ne apie lietuviškas Kalėdas apskritai. Netgi toks pagoniškų Kalėdų veikėjas, kaip Senis Kalėda, nėra universalus šios šventės veikėjas, kaip teigia mėgėjiški senųjų tradicijų propaguotojai.

„Tai, ką mes vadiname lietuviškomis Kalėdomis, jų tradiciniais valgiais, susiformavo XX a. pradžioje ir tarpukariu, susiliejus kaimo ir miesto tradicijoms, virtuvėms. Na, o dabartinės, komercinės Kalėdos tėra rinkodaros akcija, skirta patuštinti prekybos centrų lentynas“, - teigė etnologas.

Bet jei tautinės kultūros ilgesys nepraeina ir norite žūtbūt pabandyti Kalėdas atšvęsti kiek įmanoma lietuviškiau, galite pabandyti. Tik jūsų laukia nemenki iššūkiai.

Istorikų nuomone, patikimiausias šaltinis apie įvairių Lietuvos regionų kalėdinius papročius, valgius yra Juozo Kudirkos knyga „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“.

Ant Kūčių stalo – kiauliena

Kalėdų tautinį savitumą Lietuvoje labiausiai atspindi didžiosios metų šventės išvakarės – Kūčios. Jos mums siejasi su badmiriavimu nuo pat ryto per visą dieną ir aliejuje permirkusių patiekalų persivalgymu vakare.

Jeigu norite „labai lietuviškų“ Kūčių, siūlau rinktis Rytų Lietuvos variantą. Kaip rašo J.Kudirka, Švenčionių apylinkėse dori katalikai tądien iki Kūčių vakarienės ne tik nieko į burną neėmė, bet net vandens neatsigerdavo.

Švelnesnis buvo žemaitiškas pasninkas. Kūčių pusryčiams žemaičiai pakabindavo šaukštą kitą avižinio kisieliaus su mišimu (saldintu vandeniu), užsrėbdavo srėbalienės – šaltos sriubos iš silkių galvų, uodegų ir svogūnų.

Tai iš tiesų skanus, ypač su virtomis bulvėmis, patiekalas, nors ir neestetiškai atrodantis, - juk ne visiems plaukiojanti silkės akis žadina apetitą.

Ne visur Lietuvoje Kūčių stalas toks jau pasninkiškas, kaip esame įpratę manyti. Pasisekė tiems, kurie gyvena Šiaurės Lietuvoje, ypač Pasvalio ir Pakruojo rajonuose. Arba esate iš tų vietų kilę, gyvenate didmiesčiuose, bet Kūčias norėtumėte valgyti pagal savo protėvių tradicijas.

Pagal surinktą etnografinę medžiagą, dar XIX a. pabaigoje pasvaliečiai ir kupiškėnai sprangius žirnius ir pupas užsrėbdavo alumi iš dubens, semdami šaukštais. Pakruojiečiai visus patiekalus užgerdavo alumi.

Mūsų protėviai nebuvo tokie jau šventeivos blaivininkai. Etnografas L.Jucevičius teigė, jog per Kūčias vyno išgerdavo net tie, kurie kitomis progomis jokių svaigalų net neragaudavo.

Tautosakos rinkėjas Jonas Balys rašė, jog kai kuriuose Kėdainių krašto kaimuose (pavyzdžiui, Dargužiuose) ant Kūčių stalo buvo dedama ir kiaulienos – kad kitais metais geriau augtų kiaulės. Tauragnų (Utenos r.) apylinkėse šalia pasninko patiekalų dėdavo keptą žąsį.

Kūčių vakarą mėsos gal ir nevalgydavo, bet kai kur prie stalo buvo sėdama palyginti vėlai, tad laikrodžiui išmušus vidurnaktį, silkė būdavo patraukiama į šalį ir griebiama kiaulės galva ar žąsies kulšis.

Kisielius su beržo anglimi

Po pusryčių iki iškilmingosios vakarienės šeimynai nieko nebeduokite, jei norite elgtis griežtai pagal etnokultūrinį scenarijų.

Etnografinių šaltinių duomenimis, namiškiai iki vakarienės kirminą marindavo tuo, ką nugvelbdavo iš prie krosnies triūsiančios šeimininkės puodų – saują žirnių, pupų. Pietauti, net ir pasninkui derančiais patiekalais, nebuvo priimtina.

Norinčiųjų tik padengti Kūčių stalą tradiciniais patiekalais laukia nemenkas galvos skausmas. Kai kurių, ypač svarbių gatavų produktų, jokiame prekybos centre nerasite.

Vienas svarbiausių Kūčių patiekalų yra ne silkės, jei žiūrėsime istoriškai, o žirniai, pupos, grūdai ir kisieliai. Visokių saldžių kisielių koncentratų gauti ne bėda, kiekvienoje parduotuvėje – nors vežimu vežk.

Bet tikroji lietuviškų, ypač žemaitiškų, Kūčių stalo pažiba yra avižinis kisielius. Jį pagaminti reikia nemažai triūso ir gali iškilti keblumų.

Šiaip jau išvirti avižinį kisielių nėra labai sunku, nors pasikrapštyti tenka. Reikia sumalti avižinius dribsnius, užraugti su duonos plutomis, ilgai virti, kelis kartus perkošti. Avižinio kisieliaus receptų apstu internete, pagaliau yra gyvų ir jį virti mokančių močiučių.

Tik į tokį labiausiai tradicinį lietuviškų Kūčių patiekalą užraugus reikia įdėti šviežiai sudegusios beržinės malkos anglies – ne dėl kažkokių burtų, o kad kisielius nebūtų kartus. Miestelėnui nelengva rasti šviežiai sudegusio medžio anglį. Bet gal tinka aktyvuotos anglies tabletės iš vaistinės? Pabandykite.

Niekada neragavusiems avižinio kisieliaus perspėjame, kad tai savotiško skonio ir spalvos patiekalas. Šviežiai išvirtas jis atrodo kaip pilkšva pliurzė, ataušęs primena pieno želė, į kurį įmaišyta cemento miltelių.

Kisieliaus skonis be jokio užkulo panašus į rūgštoką popierių, jei tai ką nors sako. Bet užgeriant jį saldintu vandeniu, taip ir valgoma per Kūčias, skonis tampa neblogas. Bet skaniausias avižinis kisielius pašildytas Kalėdų pusryčiams. Tada jau nebegalioja pasninko suvaržymai, keptuvėje pašildytas kisielus užpilamas taukuose šokinėjančiais karštais spirgais – išeina tikrai puikus dietinio patiekalo ir cholesterolio bombos derinys.

Be kanapių nėra šventės

Vargas išvirti avižinį kisielių yra palyginti niekas su keblumu, iškilsiančiu Žemaitijos patriotams, pasiryžusiems valgyti Kūčias pagal žemaitišką valgiaraštį.

Būtini žemaitiško Kūčių stalo patiekalai yra kanapių pienas (kanapiapienis) ir kanapių pavilgis prie bulvių, spirginė. Paruošti šiuos patiekalus nesudėtinga, galvos skausmas tik gauti kanapių grūdų.

Vilniaus čigonų tabore vargu ar pavyks gauti šio Lietuvoje persekiojamo augalo, o pakeisti jį amfetaminu net nebandykite. Tiesa, išeitis yra – kanapių sėklų bandykite įsigyti Telšių kunigų seminarijoje. Pažįstamas ten buvo nuvykęs prieš kelerius metus, klierikai jį vaišino virtomis bulvėmis su kanapių spirgine.

Kanapiapienį, gaminamą taip pat, kaip ir aguonpienis, skanaukite atsargiai, saugokitės, kad nesužinotų pavydūs kaimynai. Juk nėra visiško tikrumo, kad šventą Kūčių vakarą jūsų neužgrius policija ir nesurašys administracinės teisės pažeidimų protokolo už narkotikų vartojimą.

Taigi tokios yra lietuviškos Kūčios: aguonos, kanapės, alus ir vynas...

Meilė ir silkė

Koks ryšys yra tarp vedybų ir silkės galvos? Senovės lietuviai manė, kad yra, ir labai tamprus.

Daugelyje šalies regionų buvo paprotys po Kūčių vakarienės imtis keisčiausių apeigų ir burtų. Vienas tokių – pasiėmus nuo stalo valgių likučių, apibėgti aplink namą tris kartus. Tik stenkitės nežiūrėti pro langą į kambarį, kuriame valgėte vakarienę. Nes galite pamatyti save patį arba karsto šešėlį, o tai reiškia, kad ateinantys metai jums bus ir paskutiniai.

Dzūkijoje ir kai kuriose Aukštaitijos vietose tikėta, jog jeigu mergina nuo stalo pastvers silkės galvą ir tris kartus apibėgs aplink trobą, gaus geidžiamą jaunikį.

Tokį triuką gali pabandyti ir netekėjusios Lietuvos įžymybės – pavyzdžiui, Katarzyna, užsiminusi, kad būtų nieko prieš užsimauti ant piršto žiedelį.

Dar tikėta, jog norint sulaukti kokio nors geidžiamo dalyko, reikia jį susapnuoti Kalėdų naktį, pasidėjus po pagalve susijusį daiktą. Pavyzdžiui, jei mergina norėdavo sulaukti piršlių, po galva pasidėdavo vyriškas kelnes.

Galbūt šiam senoviškam papročiui galima įpūsti šiuolaikiškos dvasios. Norite gauti dovanų naują „i-Phone“? Eidami gulti po Kūčių vakarienės pasidėkite po galvą seną mobilųjį telefoną – gal burtas suveiks.

Dalis lietuviškų Kūčių burtų neblogai žinoma iki šiol – pavyzdžiui, traukti šieno stiebus iš po staltiesės, bet būta apeigų, kurias šiais laikais vargu ar įtikintume atlikti šiuolaikinį miestietį.

Pavyzdžiui, jei aptikote prastai išvalytą silkę, žuvį, jų žarnoką ar odą reikia mesti į lubas, kuo smarkiau, kad priliptų. Kaip rašė klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas, tai reiškia sėkmę kitiems metams.

Ir nesvarbu, kad neseniai remontavote, dažėte butą. Pagarba protėvių tradicijoms – aukščiau buitinių smulkmenų.

Ar apsikabins D.Grybauskaitė su L.Graužiniene?

Protėvių Kalėdos – tai ne tik ir ne tiek apsivalgymo ir prisigėrimo šventė. Svarbiausia buvo dvasinis apsivalymas, sielos nuskaidrėjimas. Kūčių dieną buvo labai svarbu susitaikyti su kaimynais, giminaičiais, jeigu tais metais buvo kilusi nesantaika, užmiršti nuoskaudas ir pykčius.

Tikėta, kad jei vienas konflikto kaltininkas kitam ištiesia taikos ranką, o pastarasis ją atstumia, jį kitais metais apniks utėlės, išstips vištos, karvės atves negyvus veršelius, kiaulės – dvigalvius paršelius.

Artėjančios Kalėdos – puiki proga atšildyti prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės santykius. Jeigu tik valdžios moterys nuspręs Kalėdas pasitikti pagal protėvių papročius.

Susitaikymas pagal tautinį scenarijų turėtų atrodyti maždaug taip: prieš Kūčias L.Graužinienė į pintinę įsiberia saują kūčiukų ir traukia į S.Daukanto aikštę. Pasibeldžia į Prezidentūros duris ir sako: „Dalia, Dalia, išeik kieman!“

„A kas yr?“ – turėtų atsakyti D.Grybaukaitė.

„Dievulis kūčiukų atanešė, zgados (taikos. – Red.) daryt atėjau!“ - pasakytų L.Graužinienė.

Ir vargas D.Grybauskaitei, jei ji atstums susitaikymą siūlančią ranką. Gyvulių prezidentė nelaiko, jie neišgaiš. Bet reitingai gali smukti žemiau Broniaus Ropės.

Geidžiamiausi svečiai – elgetos

Vienas gražiausių etiniu požiūriu lietuviškų Kalėdų papročių buvo varguolių, elgetų pagerbimas ir šelpimas. Kūčios nuo seno buvo uždara šeimos šventė, svečiai nepageidauti. Bet vargetos – laukiami ir gerbiami. Manyta, kad per Kūčias pamaitinęs elgetą užsitikrinsi sočius, turtingus ateinančius metus.

J.Kudirka rašė, jog Pasvalio apylinkėse kaimuose net konkuruodavo, kuris pirmasis pasičiups elgetą ir atitemps prie savo stalo.

Šiais laikais norintieji sekti senovės kalėdiniais papročiais varguolių trūkumu neturėtų skųstis. Jei neturite vargingo kaimyno, Vilniaus Gedimino prospekte, pavyzdžiui, rasite pakankamai benamių, kurie mielai ateis į jūsų namus pavakaroti.

Pagaliau net ir išnešę jiems į lauką tai, kas liko nuo Kūčių stalo, pasirodysite esantis tikras krikščionis. Jeigu tikite kalėdiniais burtais, galimybės kitais metais laimėti Aukso puodą padidės. Žinoma, burtai galinga jėga, bet loterijos bilietą vis tiek reikės nusipirkti, net jei ir būsite pamaitinę dešimtį elgetų.

Kalėdos kaip Užgavėnės

Pagaliau išauš gruodžio 25-oji, baigsis pasninkas. Lietuviškam kalėdinių vaišių stalui reikia daug kiaulienos. Vegetarai apie lietuviškas Kalėdas tegul net nesvajoja. Turguje ieškokite visos kiaulės galvos, gabalo šviežių lašinių, kiaulės uodegų.

Virta kiaulės galva – vienas svarbiausių kalėdinių patiekalų visoje Lietuvoje. Žemaitiškas skanėstas – šiupinys iš kiaulės uodegų, lašinių su kruopomis.

Vidurio Lietuvoje (Jonava, Kėdainiai) galimai iš klebonų virtuvės atėjo paprotys virti visą kiaulės ar veršio kumpį, pateikiant jį su slyvomis.

Šiaurės Aukštaitijos papročius tyrinėjęs kraštotyrininkas, lietuvių meninės fotografijos pradininkas Balys Buračas išsamiai aprašė kalėdines linksmybes Rokiškio, Panevėžio apylinkėse.

Jis XX a. pradžioje rašė, kad tuose kraštuose nuo seno žinomas toks personažas, kaip Kalėdų Senelis/Senis Kalėda.

Vyresnio amžiaus kaimietis apsirengdavo kerdžiaus kailiniais, prisilipdydavo baltą barzdą ir sušukęs „tarmaso!“ sukviesdavo būrį vaikų. Šie kalėdodami vaikščiodavo po kiemus, bliaudami gyvulių balsais, daužydami puodų dangčiais ir keldami beprotišką triukšmą. Kai kuriuose kraštuose kalėdotojai persirengdavo „žydais“, užsidėdavo baisuokliškas kaukes.

Dabar surengti tokį kalėdinį karnavalą būtų sudėtinga, kaimynai pagalvotų, kad padauginote šampano ir Kalėdas supainiojote su Užgavėnėmis.

Po eglute – kaliošai ir riestainiai

Tautinių tradicijų grynumo šalininkai niurzga, kad eglutės irgi yra kultūrinė svetimybė, įsibrovusi į pagoniškai katalikiškas lietuvių Kalėdas iš protestantiškų Vakarų.

Taip, paprotys puošti eglutes labiausiai paplito po Pirmojo pasaulinio karo, bet švęsti Kalėdas be papuoštos žaliaskarės būtų pernelyg radikalu net užsispyrusiems senųjų tradicijų sekėjams.

Kiek žinoma iš istorinių šaltinių, Lietuvoje pirmąją papuoštą eglę aprašė vyskupas, „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Anuomet kalėdinės puošybos naujovę jis 1853 metais išvydo Vainuto (Šilalės r.) vachmistro namuose.

Eglutes mūsų seneliai, proseneliai puošė paprastai – kabindavo karpinius iš popieriaus, šiaudinukus (pynes iš šiaudų), skanėstus – saldainius, obuolius.

Taip papuošti eglutę pigu ir paprasta, tik vienos, anuomet svarbiausios puošmenos, nereikėtų naudoti. Būtent – žvakučių, įstatytų į iš burokėlių išskaptuotus lovelius. Priešgaisrinės apsaugos tarnybos labai nepatartų atkurti šios senos eglutės puošimo technologijos.

Dovanos vaikams po eglute irgi pradėtos dėti gana seniai, nuo XX a. pradžios. Dovanų būta kuklių – tai daugiausia kepiniai: riestainiai, pyragėliai, sausainiai. Turtingesnės šeimos vaikams dovanodavo naujai nupintas vyžas, naujus kaliošus, namuose numegztas kojines, šalikus.

Tėvai pigiai išsisuktų su tokiomis dovanomis šiais laikais. Bet kaip žiauru dėl tautinės kultūros savo vaikui padovanoti riestainį ar kaliošus, kai jo draugas kaimynas išdidžiai parodys Kalėdų Senelio atneštą „BlackBerry“. Ir kur, po galais, šiais laikais gauti kaliošų, dar vaikiško dydžio.

Taigi, gražu būtų puoselėti protėvių tradicijas ir atšvęsti Kūčias, Kalėdas taip kaip jie, kuo tiksliau pagal senovinį scenarijų. Bet kaip matote – labai daug vargo, kai kurie dalykai jau nebeįmanomi. Tradicinės lietuviškos Kalėdos neturi vientiso pagrindo, labai skiriasi atskirose šalies vietose.

Lietuviškos saulės grąžos šventės buvo grynai kaimo, žemdirbių kultūros reiškinys. Ir nors iš kas antro vilniečio ir iš kas trečio kauniečio kišenės tebekyšo žagrė, esame jau prekybos centrų subkultūros perdaryta asfalto tauta. Tad pernelyg nepykime ant Amerikos ir „Coca-Cola“ - ji mums suteikė galimybę Kalėdas atšvęsti nors ir ne pagal prosenių priesakus, bet linksmai ir patogiai.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.