Kur nerūpės. Juk Kūčių naktį ties kiekvienu gyvuliu šeimininkas, bent jau Žemaitijoje, pastato po kibirą vandens. Šis akimirkai kitai virstąs vynu ir taip pakvimpa saldumu, kad gardžiai atsigėrę gyvuliai žmogaus balsu prakalba. Kitą kartą, žiūrėk, ir pasako, kur lobis užkastas ar koks likimas to kaimo žmonių laukia ateinančiais metais.
Laukdami vidurnakčio ir pranašiškų gyvulių balsų, tiedu, spirginant šaltukui, ko gero, ilgai užsibuvo. Rytą karvių atėjęs šerti šeimininkas abudu rado tįsančius šalia šieno prėslo, o pašonėje – snieguotus kastuvus ir keturis tuščius butelius. Gal – nuo samanės, o gal – nuo vandens. Jei jis buvo pavirtęs vynu, gerdami tą gardumą jiedu, matyt, negalėjo sustot.
Kas ten žino, kokias gyvulių kalbas abu išgirdo. Bet ir vienas, ir kitas prarado ir kalbos, ir nuovokos dovaną. O netrukus juos kaimo žmonės giesmėmis palydėjo į tylųjį kalnelį.
Myli - nemyli
Tikra ar ne tai buvo istorija, girdėta pasakojant dar sovietmečiu, sunku numanyt. Bet ir šiais laikais gyvulius auginantys žmonės nuo tradicijų ir papročių nenusigręžia.
„Negalima klausytis, ką gyvuliai kalba. Bus blogai“, - Kūčių vakarą aplink tvartus zujančius vaikus ūkininkas Eugenijus Cikanavičius suveja į trobą. Kiek besmalsavo vyriausiosios dukros, kiek kartų link fermos durų bandė sėlinti jaunesni sūnūs, nė vienam iš šešių Čakanausko vaikų taip ir neteko Kūčių naktį priglausti ausų prie tvarto durų.
Už jų šiuo metu – per 60 juodmargių, tačiau jų godos Kruonio seniūnijoje, Vilūnų kaime ūkininkaujančiam Eugenijui, privalo likti paslaptimi.
„Man tėvai sakydavo tą patį: gyvuliai tepasišneka, bet ne žmonių ausiai jų kalbos. Išgirsi – negyvensi“, - prisiminė Eugenijus. Baugokos kalbos kaime juk ritasi iš kartos į kartą.
„Vargu, ar jie turėtų kuo pasiskųsti“, - „romiųjų“ veislių galvijus Kaišiadorių rajone auginantis Rolandas Bielskis neieškojo progos Kūčių naktį užsukti į tvartus. Galbūt tąnakt gyvuliai apkalba savo šeimininkus, iškloja viską, ką tik žmogus bloga ar gera padarė.
„Tačiau nereikia nė Kūčių nakties, kad suprastum, ką gyvulys žmogui jaučia. Ar ir žmogus gyvuliui. Mes ir taip susikalbam“, - šypteli Rolandas. Ir papasakoja apie vieną iš ūkio darbuotojų, - auksinių rankų meistrą, - mechanizatorių.
„Tačiau atėjo laikas, kai jo į tvartus nutariau nebeįleist. Nes vos tik jis ten įžengia, prasideda velniava“, - sako ūkininkas.
Kas dedasi to žmogaus ir galvijų galvose, nesupaisysi. Tačiau „metalo meistras“ nepereina per tvartus, tai per snukį kokiam jaučiui maišu neužtvojęs ar ėdančiam – į galvą neįspyręs. Jį pamatę gyvuliai tvartuose taip ima šėlti, kad kartais ir gardų rėmai nebeišlaiko.
Avelių mekenimas – pranašiškas
Aveles auginantys žmonės šiuo metu – patys laimingiausi. Kalėdos – tai laikas, kai vienas paskui kitą pasipila į pasaulį ėriukai.
„Ir pats nuoširdžiai tikėjau, kad gyvuliai per Kūčias gyvuliai pasišneka. Tačiau pasiklausyti neišdrįsau. Kaip jie susikalba? Žemaitiškai? Aukštaitiškai? Dzūkiškai? Ar savaip? Taip ir nesužinojau“, - sako juodgalves aveles Šeduvoje auginantis Juozapas Mikutis.
Tačiau jis ne kartą įsitikino, kaip įdėmiai avelės klausosi poezijos ir muzikos, ypač, kai kas tvartuose užčirpina smuiku.
„Būta čia pas mus poezijos vakaro prieš porą metų. Poetai linksmino avis. Iš pradžių jos pasidarė neramios, pamačiusios minią žmonių. Bet paskui – sukluso. Suprato, kad čia joms skirta ir neverta bijot. Kuo gražiausiai visą pasirodymą išklausė“, -pasidžiaugė J.Mikutis.
„Ką gali žinot, gal paskui avelės tuos poetus apšnekėjo? Tuo tarpu ėriavedėms šiuo metu, prieš Kalėdas, labiausiai rūpi surasti nuošalią vietą ir ramiai susilaukti ėriuko. Dabar - pats jų „sproginėjimo“ laikas, - ėriukai gimsta vienas paskui kitą“, - sakė gyvulių augintojas.
Be to, iš jo avelių viena kita bažnyčia pasiskolina ir prakartėlėms. Tad, šildydamos ėdžias, jos tikrai pripasakoja viena kitai būtų nebūtų dalykų.
Jo tvartuose garbinga vieta skirta ir avinui Sultonui. Senukui, kurį kažkada prisijaukino vienas iš šėrikų, duonos žiauberiais maitindamas.
„Daug jis ėriukų į pasaulį išleido, daugybę gyvulininkystės parodų aplankė. Bet dabar jį vėžys pjauna. Gali būti, kad per šias Kūčias jis savo bičiuliui šėrikui visą savo gyvenimą išpasakos. Gyvulį reikia mylėt“, - patikino Juozapas.
