Daugiabučių namų rajonuose geri restoranai paprastai nesiveisia: na, nėra ten jiems būtino turistų srauto, nėra praeinančių lankytojų, kurie gali išleisti savo kelias dešimtis ar kelis šimtus litų – todėl reikia gyventi arba iš aplinkinių gyventojų, kuriuos visada susirenka tinklinės picerijos prie prekybos centrų, arba reikia jau taip gerai gaminti, kad žmonės atvažiuotų iš toliau. Čia ne Amerika, kur žmonės mielai nuvažiuoja pora dešimčių mylių dėl pageidaujamo pavalgymo – čia Lietuva, kur žmogui reikia padaryti labai didelį įspūdį, kad jis ryžtųsi net ir kelių kilometrų kulinarinei kelionei.
Šią vietą man kažkada užrodė garsus tinklaraščių žanro valdovas Rokiškis Rabinovičius, žinomas savo temų platumu ir tuo, kad netoleruoja kvailių. Buvau ten pora sykių, man pasirodė labai gerai, bet dabar atėjo laikas profesionaliam ir išsamesniam patikrinimui.
Pagal savo išvaizdą iš išorės, „Fabai“ yra baisoka 1990 metų stiliaus skylė, kaip skelbia užrašas, baras ir biliardinė. Tokiose įstaigose laukinio kapitalizmo laikais būdavo lengva susirasti bėdos. Šašlykinė įsprausta Fabijoniškėse tarp visokių automobilių detalėmis prekiaujančių kontorų ir panašių komercijos skruzdžių. Tegu jūsų negąsdina vaizdas lauke.
Viduje – irgi tas pats istorinis laikotarpis (tiesa, negroja nei Dinamika, nei rusiškos dainos apie baltąsias rožes, kurias žmonės per šalčius palieka mirti prie šalto lango - o galėtų groti, bet gal ne visiems lankytojams patiktų tokia ironija), pseudo-etninio stiliaus baldai, primenantys kokią nors Marceliukės Klėtį (nežinia, kodėl ją prisiminiau, gal todėl, kad irgi yra įsprausta tarp daugiabučių). Tik klientūra disonuoja: akivaizdu, kad nemažai žmonių, kurie bet kur nevaikšto; tai matyti ir iš manierų, ir iš apsirengimo – lankytojai galbūt labiau pripratę prie St.Germain arba Marché de Provence.
Salėje yra židinys, kuriame ant anglių ir kepamos jūsų akivaizdoje visos mėsos, o kepėjas ir grilio meistras, esant reikalui, pripučia oro ir padaugina karščio paprastu kirpyklos fenu. Patiekalus rinktis paprasta: patarčiau tiesiog imti patinkančią mėsą – kiaulieną, avieną, jautieną, vištieną - ir užsisakyti, kad ją iškeptų ant iešmo šašlyko pavidalu (yra ir visokių gudresnių kepsnių, bet tikrieji mėsos mėgėjai neleis savo patiekalų pernelyg komplikuoti). Garnyrus irgi rinktis galima patiems iš ilgo sąrašo, nuo banalių šviežių agurkų ir pomidorų (tų neimkite, jų galima paragauti devyniuose tūkstančiuose kitų restoranų, kavinių ir užkandinių, kur nieko kito ir negausite), iki marinuotų peperonių, marinuotų česnakų ir marinuotų paprikų, kurios čia buvo skaniausios, kokias tik esu valgęs už Italijos ribų.
Kainos skaičiuojamos pagal žalios mėsos svorį (kiauliena – 5,20 lt už 100 gramų, aviena – 13 Lt už tiek pat, taigi už šašlyką galite tikėtis sumokėti 22-28 Lt, plius garnyro kaina, ten jau kiek pasirinksite, tiek ir bus).
Ragauju kiaulienos, jautienos, avienos šašlykus ir maltos mėsos liuliakebabą. Retai taip galima pasakyti, tačiau nė vienai mėsai neturiu priekaištų, jos visos puikios: jaučiasi, tiesiog iš pirmo kąsnio jaučiasi, neatsitiktinė mėsos kokybė.
Gerai, aš suprantu, galima pigesnių šašlykų rasti daug kur (girdžiu, ką parašys dar dešimt banalybių nešėjų – taip, jūs namie pigiau pasigaminsite, taip, už šimtą litų jūsų namuose mėnesį valgote jūs, jūsų bobikė, penki vaikai, uošvienė ir naminis katinėlis, suprantu, džiaugiuosi dėl jūsų taupumo), galima ir prastą mėsą branduoliniu marinavimu suminkštinti iki valgomos, bet čia – kitas variantas. Net maltos mėsos liuliakebabas sugeba nustebinti, nors šių patiekalų kartelę laikau labai aukštai po jų skanavimo nuo Delio iki Dubajaus ir nuo Stambulo iki Baku – tikrai, čia aš neturiu prie ko prikibti, nors ir labai noriu kažką protingo pasakyti, nors ir labai knieti kur nors patobulinimui vietą rasti. Negaliu ir tiek.
Aš atskirai pagirsiu garnyrą. Gal tik marinuoti česnakai yra paprasčiausiai puikūs (taip, žinau, smirdėsiu kaip drakonas pusdienį, galėsiu be jokio vargo vampyrus baidyti), o marinuoti pipiriukai ir marinuota paprika stačiai atima žadą. Man sunku prisiminti, kur dar Lietuvoje taip paprastai pagamina dievišką garnyrą prie paprastų patiekalų, kuriam nereikia nei ypatingų sudėtinių dalių, nei neregėto paruošimo. Kodėl visur turi būti kavalkais pjaustyti pomidorai ir agurkai, nuobodūs kaip Darbo Partijos elektoratas? Suvarykit kas nors čia, į tuos Fabus, provincijos kavinių šeimininkes ir visokių beveidžių restoranų šefus, ir pabadykit juos veidu į lėkštes su garnyrais, kokius duoda čia.
Mano pakeleivė užsisako vištienos, keptos ant iešmo, ir bulvę, keptą folijoje. Bulvei vienintelis priekaištas – net ne priekaištas, o pasiūlymas – pabandykite susirasti (gal pas ūkininkus, gal turguje) kitokią, biresnę bulvių veislę, nes patiekalo specifika to reikalauja. Lietuvoje, nepaisant pasakiškai didelio bulvių vartojimo, jų veislių išmanymas yra artimas nuliui („bulvė yra bulvė“, pasakys daugelis, bile kad nesušalusi ir nesudygusi ir nesudaužyta), ir čia pasidomėjus yra nearti dirvonai. Arba bulvienojai, kaip kam patiks. O pati vištiena irgi tobula – ir čia jaučiasi labai aukšta kokybė, ne bet kokia pigiausia vištytė įmesta.
Užsigeriu nefiltruotu alumi (kaina ne Senamiesčio – tačiau čia nėra Senamiestis: 4,50 Lt už puslitrio bokalą yra daugiau nei saikinga), vietoje ir tinka. Alaus pasirinkimas nėra didelis, bet gal ir nereikia. Ne alaus restoranas: čia dėmesio centre visgi yra mėsa. Juo labiau, kad daugelis čia atvykusių neišvengiamai bus prie vairo ir labai daug gėrimų bandyti negalės.
Dviese sumokėjome 80 Lt ir dar dvidešimt litų palikome arbatpinigių, nes labai jau gerai viskas buvo. Kortelių čia nepriima: vienas iš tų restoranų, kurie sau gali tai leisti.
Šašlykinei „Fabai“ skiriu penkias žąsis iš penkių, nes jis rodo pavyzdį, kaip daug galima pasiekti, kai maistas ir produktų kokybė yra svarbiausia. Jūs esate pavyzdys daugeliui.
