Kodėl nesitikėjome? Juk taip jau yra – žmogus, daug kartų nudegęs, vengia tų dalykų, kurie nuvylė, kad ir vėl netektų nusivilti.
Kaip jau daug kartų aptarėme, japonų maistui Lietuva tinka ne labiau nei Iranas – pasauliniam striptizo šokėjų kongresui. Na, nėra geros jūrų žuvies ir per daug auksarankių, gaminančių pagal savo fantaziją. Dar daugiau verslininkų, bandančių apeiti neišvengiamą realybę ir gaminti pigiai ir skaniai. Matėme. Visada tai išsprendžiama naudojant dideliais kiekiais tepamąjį sūrį „Philadelphia“ ir gausiai agurkų, mat jie labai dera prie minimalistinės savikainos.
Žvėrynas yra sostinės kulinarinė dykynė. Yra ten keista kavinė „Jalta“, gal dar pora skylių, bet šiaip tenykščiai žmonės dažniausiai verkia iš laimės, kad yra bent jau prekybos centras, kur gali rasti kelias tinklines picerijas. Kitaip turėtų visą gyvenimą maitintis šaldytais koldūnais.
„Sushi Stop“ – mažytė vieta Žvėryne, mūriniame name. Labai tvarkingas vaizdas iš lauko (kontrastas su suklypusiais mediniais namais, kurie seniai šaukiasi žaibo, didelio įsiūbuoto griovimo rutulio arba kitokio Dievo teisingumo), viduje – ne ką blogiau.
Viduje puotai vietos nelabai yra (nors yra keli mažučiai staliukai, kurie tiktų septyniems nykštukams, bet Snieguolei tuomet jau reikėtų stovėti), todėl užsisakome rinkinį išsinešti (56 ritinėliai, 111,99 Lt), japoniškos miso sriubos (kad būtų ką veikti, kol lauksime) ir keturis nigirio ritinėlius paragauti, nes jie į komplektą neįeina.
Miso sriuba su lašiša ir šitakiais (8,99 Lt) pasirodo pavyzdinė – valgiaraštis su komiksais teigia, kad „tobulo skonio“, bet aš tiesiog pasakysiu, kad labai gera: šitakių daug ir jie, nors ir kietoki, bet stipraus skonio, nepagailėta ir tofu (fermentuotos sojų varškės) gabalėlių.
Keturi nigirio ritinėliai su aštuonkoju, keptu unguriu, tunu (visi po 5,99 Lt) ir vienas su omletu (4,99 Lt). Omletas, akivaizdžiai pakeitęs spalvą iš trynio geltonos į rudens lapų Vingio parke, matyt, jau senokai laukia savo valandos. Ž
inoma, nieko baisaus (Japonijoje irgi tą omletą sušių restoranuose dažniausiai kepa pamainos pradžioje ir jis ataušęs ir supjaustytas laukia), tačiau galėjo būti ir geriau. Tačiau ir aštuonkojis, ir tunas labai neblogi, Lietuvos sąlygomis turbūt geriausi, kokių galima tikėtis.
Gabalai, užklojantys ritinėlį, dideli (jie ir turi nusvirti virš ryžių ir juos apglėbti). Ungurys, žinoma, konservuotas (kitokio ir nesitikime), bet iš tų brangesnių. Vasabių (žaliųjų krienų) šlakelis tarp ryžių ir žuvies, deja, pamirštas, bet čia daug kur Lietuvoje pasitaikanti bėda.
Noriai atleidžiame šį netikslumą, nes mus paperka ryžiai: tinkamai išvirti, lipnūs ir nestokojantys ryžių vyno pagardo, mirino, kurio taip dažnai nesuprantamai gailima. Tinkamai išvirti ryžiai lemia du trečdalius sušių sėkmės, ir čia jie savo darbą padaro.
Rinkinį paruošia greitai (meistrai dirba dviese, tačiau, žinoma, visuomet yra protingiau užsisakyti iš anksto telefonu, nes jei kas nors prieš mus būtų daug užsisakęs, būtų tekę laukti ilgiau).
Vienintelė kritinė pastaba – nestabilus padėklas, ant kurio pirkinys išdėliotas. Jau kaip nors pasirūpinkite geresnėmis dėžutėmis, kurios būtų ir su dangteliais, kad nereikėtų skaidria plėvele dengti. Jei reikia, pridėkite dar kelis litus prie kainos, bet tie drebantys sušių plastikiniai padėklai yra pagrindinė Lietuvos greitojo maisto restoranų liga nuo to laiko, kai kavinės nustojo karpyti servetėles trikampiukais.
Pradžiugina tai, kad vos pora sušių rūšių yra su sūriu „Philadelphia“ – visiškai išvengti jo nesitikime, jis kaip plojantys keleiviai lėktuvuose išnyks tik tuomet, kai mirs paskutinis lietuvis. Ir kai kurie ritinėliai tiesiog puikūs: unagiai (unagi ebi ten uramaki) su keptu unguriu viršuje ir gruzdinta tešloje krevete viduje mums pasirodė patys geriausi. Ir kampijai su agurkais, marinuotais moliūgais, avokadais ir terijakio padažu, ir su skrudinta lašiša ir salotomis viduje bei trupučiu majonezo – viskas paliko gerą įspūdį.
Nesuprantamai dosniai – pusę sriubos dubenio – gavome sojų padažo lauknešėlį. Na, jo tiek nereikia, dramblys neateis maudytis; jis juk nėra pigus produktas, tad gal reikėtų ir mažesnių indelių parūpinti. Bet aš nesiskundžiu, pravers ateičiai. Apskritai priedai – ir imbierų lapeliai, ir žalieji krienai – atrodė labai kokybiški.
Pietūs, kurių su kaupu pakako keturiems, kainavo 143,94 Lt, dar kelis litus įmetėme į arbatpinigių dėžutę.
Keturios žąsys iš penkių.
