Šaligatvį kaip balandžiai namo atbrailą apstoję rūkantys lankytojai. Pristabdau, kad kurio nors neužkliudyčiau. Jie mane apžiūri pro automobilio langą – ne todėl, kad gerai atrodyčiau, o todėl, kad jie visus apžiūri. Arba, kaip supratau vėliau, gal jie ieško ko nors, kas juos iš čia išvežtų.
Pigios vyninės turi tokį pat ryšį su vyno gėrimo kultūra, kiek Kaziuko mugė – su geru skoniu. Taip, jos iškrapštė gėrėjus iš alaus barų ir pasodino prie vyno taurių, tačiau pažiūrėjus, kas tose taurėse, kartais atrodo, kad daugelis geriau toliau būtų gėrę senovinį miežių salyklo gėrimą ir nesivarginę. Dabar dar turiu patikrinti, ne tik kuo girdo, bet ir kuo maitina.
Pietų metas – lankytojų beveik nėra. Su bičiuliu galėjome rinktis iš daugybės vietų – skersai ir išilgai. Dienos pietūs, atrodo, yra, bet mes paragausime ko nors iš įprasto valgiaraščio. Tokiais pat patiekalais, reikia manyti, vaišinami žmonės ir vakarais.
Ant stalų plastikiniuose stovuose skelbimai apie ypatingus pasiūlymus. Čia toks pavadinimas „ypatingas pasiūlymas“, o šiaip reikia manyti, kad tie pasiūlymai ten stovi ant stalų kasdien. Aromatizuota degtinė – keturi litai už stiklelį (buvo penki, tad dabar galima sutaupyti) arba namų vynas, baltasis, pusiau sausas – 6 Lt už 200 ml taurę. Išverčiu šį ypatingą pasiūlymą: saldus, patinka merginoms, pigus.
Valgiaraštis tik patvirtina, iš ko jaunimas mokosi ir kas jam nustato lūkesčius. Butelis vyno, atneštas ant stalo ir išpilstytas, – 19,99 Lt. Atėmus pelną, mokesčius, atvežimą, butelio, etiketės ir kamščio kainą, taurių nusidėvėjimą ir patalpų šildymo sąnaudas, turbūt savikaina bus nelabai didesnė nei du litai.
Mano kolega Algirdas užsisako latės – kavos su balta pieno puta arba, kaip daugeliui gražiau skamba, su putyte (6 Lt). Nežinau, kodėl tokį nevyrišką gėrimą, ir dar pietų pradžioje, bet juk širdžiai neįsakysi. Dėl tos putos nelabai juntamas kavos skonis, gal tai ir gerai. Vienu žodžiu, pats kaltas. Su tokiais degustuotojais toli nuvažiuosi.
Perbėgę akimis standartinius valgiaraščio įrašus – sūrių rinkinius, visokias užtepėles ir skrebučius, pasirenkame pavasarinių suktinukų („spring rolls“) rinkinį su daržovėmis ir mėsa – 15,49 Lt. Viltys buvo mažutės – niekas, žinoma, nesitikėjo, kad virtuvėje viską mes ir pradės juos gaminti mūsų užsakymu – ištraukė iš šaldiklio ir pašildė, bet štai padažas nustebino net mane, daug ko valgiusį. Į vieną indelį buvo įpiltas saldusis aitriųjų paprikų padažas ir majonezas. Pakartosiu: ir majonezas.
Majonezą galima maišyti su kečupu. Tačiau prie saldžiojo aitriųjų paprikų padažo jis derėjo taip, kaip man derėtų prie neskustų šerių Snieguolės kostiumas iš vaikų karnavalo. Baisesnio derinio, nors ir ilgai galvojau, neprisiminiau. Gal dar ką nors išvysiu, bet negarantuoju. Gal tai ir bus labiausiai nevykęs padažas mano gyvenime. Per tą mišinuką net negalime nieko pasakyti apie pačius suktinukus, išskyrus tai, kad antrą kartą jų neužsisakytume.
Kolega Algirdas užsisakė mėsainį su jautiena (19,99 Lt). Pasakyti, kad tai buvo geras mėsainis, būtų labai liberalu. Tai buvo visiškai neįsimintinas mėsainis su sausoka bandele ir bulvytėmis, kurios ne iš nuogirdų pažino šaldiklį. Mėsa buvo neskani.
Mano pietūs – „Savo kampo“ dešrelės su bulvių skiltelėmis ir raugintais kopūstais (14,99 Lt). Valgiaraštyje teigiama – „gaminame patys“. Tiesą sakant, geriau nusipirktumėte prekybos centre ir nesivargintumėte. Jei dešrelės būtų buvusios pagamintos iš kartono ir permerktos šaltame besniegio vasario lietuje, jos nebūtų buvusios blankesnės. Prasti, beskoniai rauginti kopūstai buvo tinkamas akompanimentas – tik bulvių skiltelės buvo valgomos. Dar kartą užsisakyti? Turbūt juokaujate. Nebent labai daug būčiau prisivaišinęs tuo specialaus pasiūlymo vynu ir ištrynęs visą atmintį (kartais labai norėčiau taip padaryti). Bet galbūt tiek daug ir neišgerčiau.
Geriausias dalykas buvo mažas „Coca-Cola“ buteliukas. Jis gauna aukštą įvertinimą, komplimentai gamintojams.
Dviese už pietus sumokėjome 59,96 Lt ir palikome arbatpinigių.
Tokiu maistu yra maitinamas jaunimas, mūsų visuomenės ateitis, galima sakyti, tautos žiedas. Nuobodybė, blankuma ir beviltiškas meilės stygius. Kokios ten meilės. Daugiau meilės, nei sulaukė iš „Savo kampo“ virtuvės tie patiekalai, sulaukia rūpestingos valytojos šluojamos nuorūkos mano gatvėje.
Viena žąsis iš penkių. Jei po karo tai būtų paskutinis likęs nesugriautas restoranas Vilniuje, vis tiek ten daugiau neičiau.
