Praėjus aukso amžiui restoranas „Saint Germain“ sugeba džiuginti

Restoranas „Saint Germain“, visai netoli nuo mano namų Vilniuje (galima sakyti, už kampo, arba, tiksliau, už poros kampų), man visada buvo ir liko laikų iki krizės prisiminimas.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

2014-03-20 10:09, atnaujinta 2018-02-15 06:45

Tų laikų, kai, atrodo, visi (arba visi draugai) turėjo daug pinigų ir jie, atrodė, niekada nesibaigs. Ir tais laikais, kai visi nesugalvodavo, kur eiti, eidavo į „Saint Germain“.

Ten ilgai sėdėdavo, gerdavo vyną, geresnį, nei galėjo patys išmanyti. Nuo tada ir nusidriekė toks gerų laikų šleifas.

Restoranas (ačiū Dievui, vadinamas vyno restoranu, o ne kokia nors vynine, nes „vyninė“ yra visiškai bankrutavęs žodis Vilniuje ir lietuvių kalboje, bet mes jau apie tai esame kalbėję – jei užeiga vadinasi vyninė, vadinasi, ten apie vyną išmanoma mažiausiai, eiti į vyninę skanauti vyno – tai tas pats, kas klausytis pageidavimų koncerto norint išlavinti muzikinį skonį), kai tik buvo atidarytas, visus glumino šiek tiek apšepusiu, apsilupusiu senojo Paryžiaus vaizdu, kuris Vakaruose visiems buvo įprasta, madinga autentika, o Lietuvoje dar gana šokiruojantis.

Restoranas tyliai rymo Literatų gatvėje (anksčiau ta gatvė vadinosi Literatų skersgatvis), kur automobilių eismo beveik nėra, Švietimo ir mokslo ministerijos pašonėje, su svaiginamais vaizdais į Šv.Mykolo bažnyčią, kaip uola kylančia į dangų.

Įėjus daugybė butelių (juk vyninė), ir iš pokalbio su padavėjais bei žvilgsnio į etiketes supranti, kad nors oficialiai pripažintas geriausias Lietuvos someljė ten jau nebedirba (Narimantas Miežys dabar aptarnauja klientus Vilniaus „Kempinski“ viešbutyje), bet čia apie vyną išmanoma.

Ar praėjus auksiniams laikams restoranas vis dar sugeba džiuginti, kai žmonės truputį labiau taupo savo pinigus ir kai sudėtingesni eklektiškos virtuvės patiekalai nėra tokia retenybė Vilniuje? Ar gali restoranas, nulipęs nuo mados viršūnės, nesiridenti neišvengiama trajektorija žemyn?

Atėjome pietų. Pirmasis patiekalas – triušienos slėgtainis (30 Lt) buvo maloniai tamprios struktūros – buvo juntamas mėsos pluoštas, o grybukai ant viršaus Lietuvoje, grybų šalyje, buvo nepriekaištingi.

Prie triušienos pasirinkome Burgundijos „Pinot Noir“, kuris buvo labai santūrus, be nereikalingo vaisiškumo ir patiekalo neužgožė (tą patį „Pinot Noir“ užsisakėme ir prie pagrindinio antienos patiekalo, ir jis taip pat gerai suveikė).

Kitas užkandis buvo aštrios krevetės su apelsinais ir aioli padažu (jį sudaro česnakai ir alyvuogių aliejus) – 36 Lt. Patiekalas buvo palaima ant lėkštės, ir dar papildomai nudžiugino jau, regis, užmiršta skonio kombinacija: saldžiai aštriame mišinyje, sumaišytame su česnakiniu rieboku ajolio (aioli) padažu, maudėsi krevetės. Man tai priminė visiškai nesusijusį dalyką iš jaunystėje praleistų ilgų vakarų prie kompiuterio: amerikietišką „Domino’s“ picą, tą su vištiena ir su kepsnių padažu, kur saldus padažas maišėsi su česnakiniu padažu, patiekiamu, kad į jį pamirkytum picos kraštelį.

Pagrindinis patiekalas – keptos sardinės su pomidorų čatniu ir sojų padažu (43 Lt) – buvo visiškai ne toks, kokio galima būtų tikėtis iš paprastų jūrų žuvelių, vėlų vakarą valgomų kur nors Italijos pajūryje.

Čatnis su sojų padažu suteikė japoniško skonio, ir valgant patiekalą atrodė, kad darniai susiliejo Viduržemio jūros ir Azijos virtuvės.

Vynas prie žuvies? Rislingas iš Elzaso „Schlumberger Riesling Les Princes“. Bet nebijokite, visai ne toks, koks būna per saldus persirpusių uogų rislingo sirupėlis, mėgstamas Lietuvoje. Ne, čia buvo sausas ir elegantiškas, labai prancūziškas baltasis vynas.

Dar vienas antrasis patiekalas buvo antiena su bruknėmis (64 Lt). Rausva, kaip ir norėjau, švelni viduje ir maloniai padūmavusi išorėje, su kriauše ir smidrais.

Tegu smidrai importuoti iš Peru (dar ne sezonas, bet ateis laikas, ir pirksime juos šviežius bei kepsime pyragus su jais, su Parmos kumpiu ir su parmezanu; užgersime baltuoju sausu „Chablis“ ir vėl bus vasara), bet gastronominis pasitenkinimas buvo patirtas nuo pirmo iki paskutinio kąsnio.

Seniai nebuvau patyręs tokio malonumo iš pietų Vilniaus senamiestyje. Gerai, tegu nepigu (vien espreso puodelis – 8 Lt, gražiai gyventi neuždrausi), bet viskas, ką mums atnešė ant stalo, buvo tyriausias malonumas, kurio ilgėjosi širdis.

Dviese už pietus sumokėjome 243 Lt ir palikome arbatpinigių.

Penkios žąsys iš penkių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.