Žinoma, Belgija nėra ta šalis, kur nebūtų, ką valgyti ir juo labiau gerti. Keliautojai noriai geria alų ir pasakoja apie 9000 (arba 90 tūkstančių, koks skirtumas – visų neišragausi bet kuriuo atveju) jo rūšių, valgo geldeles ir karštus vaflius, sūrių pasirinkimas nedaug nusileidžia Prancūzijai (nes juk ir pati šalis mažesnė), tačiau pasaulyje belgų restoranai neužima jokios išskirtinės pozicijos – ne taip kaip italų, kinų ar tajų. Jie pagal skaičių ir žinomumą maždaug greta ispanų ir anglų (dar dvi šalys, kuriose gero maisto daug, bet jų virtuvės negarsėja). Bet už Airiją geriau.
Tačiau Belgijoje ir Liuksemburge, drauge sudėjus, net 118 restoranų su „Michelin“ žvaigždutėmis – kaip mažyčiam kraštui tai yra fantastika, neįtikėtinas laimėjimas. Lietuva, priminsiu, kol kas neturi nė vieno ir dar ilgokai neturės.
Flandrijos (De Flandre) gatvės 95-ajame name esantis restoranas „Le Selecto“ vienas paprastesnių, nors ir madingas (nė nesitikėkite gauti staliuką be užsakymo net ir savaitės viduryje). Vieta nelabai turistinė. Nors Briuselis mažas ir ten tikrai turistinė vieta yra tik ta, kur šlapinasi žinoma berniuko skulptūra ir kur baras „Delirium“ siūlo daugiau nei 3000 alaus rūšių kiekvieną dieną, o prie jo sienoje yra kiek mažiau žinoma besišlapinanti mergaitė.
Nors staliukas užsakytas iš anksto, restoranui šįvakar atsitiko kažkas nenumatyta. Mums sako, kad staliukas sukeistas, tai gal norite sėstis virtuvėje? Žinoma, kad taip. Taip tik geriau. Čia viską galima matyti ir, mano atveju, fotografuoti. Virtuvėje – tik trys staliukai ypač smalsiems klientams, kurie nori būti šalia veiksmo. Aš noriu būti šalia veiksmo. Pasisekė. Man ir šiaip sekasi gyvenime.
Valgiaraštis itin paprastas kainos prasme: du patiekalai už 34 eurus, du patiekalai ir desertas – 40 eurų (yra išimčių, kur kelis eurus reikia primokėti už brangesnį kepsnį) ir jau vyno pagal kiekvieno išmanymą ir kišenę.
Užkandžiai – bulviniai virtinukai (gnocchi), pagardinti mažyčiais šoninės gabalėliais. Šie virtinukai garsėja tuo, kad gali būti unikaliai sunkus maistas, krintantis į skrandį kaip švino gabalas, bet čia jie lengvučiai, vos vos apskrudę, dailučiai.
Kitas belgiškas užkandis – keptos žąsų kepenėlės (foie gras) su neįtikėtinai žaliu kaip pavasaris ir skaniu pistacijų riešutų luobu. Galima apsiverkti, o tai aš dažniausiai ir darau, tik verkti nevyriška. Dabar aš noriu likti Briuselyje ir kasdien valgyti tą foie gras, ir jeigu mane po kelių dienų ar savaičių pasikvies Aukščiausiasis pas save, aš mirsiu laimingas.
Vynas baltasis, jaunas ir gaivus – 2011 metų „Domaine Alexandre Bain Pouilly Fume“ (59 eurai). Juntamas ir minerališkumas, ir kvepia akacijų medumi.
Pagrindiniai patiekalai. Sidabrinių kuprių filė su makaronų vamzdeliais (canelloni), kimštais ne baltu sūriu, bet šį kartą baklažanais, tobula.
Plonytis apkepusio sūrio luobas. Štai taip reikia mėgti žuvį.
Kitas antrasis patiekalas – ėriena vėl priverčia barstyti ašaras (šį kartą į labai priimtino „Cabernet Sauvignon“ pilstomojo vyno taurę, 4,80 euro už taurę). Puikios struktūros, švelni ir kartu elastinga ėriena atgulė ant marokietiško kuskuso patalo, o kuskusas kvepia Šiaurės Afrikos prieskoniais taip, kad vėl nenoriu niekur iš čia važiuoti.
Jei už lango stovėtų giltinė su dalgiu ir manęs lauktų, aš ją pakviesčiau į vidų ir duočiau to kuskuso paragauti. Ir ji tikrai apsigalvotų ir paliktų mane gyventi.
Dar ten, virtuvėje, pamačiau, ko nematęs (bet paragauti nespėjau): austrės, šviežutėlės austrės su trupučiu baltojo padažo (maniau, kad bešamelis, bet sako, kad ne; dabar užmuškite mane – neprisiminsiu, koks) ir ant viršaus truputėlį smulkintos keptos šoninės. Tad kaip ten galima negrįžti?
Vakarienė dviem kainavo 140,20 euro (484 litus) ir arbatpinigius.
Penkios žąsys iš penkių.
