Dažnai girdėjau iš žmonių: „Neaišku, už ką ten mokėti pinigus, – maistas labai paprastas.“ Kiti iš ten negali išlįsti (ir aš ilgai buvau vienas jų, gal pusantrų metų) – man baro vieta, vaizdas pro langą, aptarnavimas ir maisto kokybė buvo lyg magnetas. Paskui pamažu pasikeitė aplinkybės, stengiausi lankytis naujose vietose ir šį barą Odminių gatvėje pamažu primiršau, nebent užeidavau dieną susitikti su kuo nors darbo reikalais. Dabar laikas patikrinti, kaip jie ten laikosi. Pažiūrėsim.
Pirmiausia „Zoe’s“ gali pasigirti itin puikiu vaizdu pro langus į Arkikatedrą.
Publika? Sudėtingesnis atvejis. Išpuikę vidutinio amžiaus tautiečiai čia nieko nauja, jų buvo visada. Kad ten eitum, pirmiausia turi jaustis geresnis už kitus. Aš ir pats toks. Bet kuriuo atveju ten tokie kaip aš nesijaučia pensininkais kaip kai kuriose kitose vietose, kuriose pilna pigių kokteiliukų gėrėjų.
Daug užsieniečių, ir viskas būtų gerai, jei ne tie tipai, atėję su lietuvėmis, kurios nelabai sklandžiai ir labai garsiai kalba angliškai (kartais žmogus pradeda kalbėti garsiau, nes jam pasąmoningai atrodo, kad taip bus geriau suprastas).
Dabar už mūsų sėdi trys turkai ir vienas jų savo damai lietuvei bando padaryti įspūdį, kažką aiškindamas apie vyną (tiesą sakant, jo pasirinkimas šiame restorane mažytis – juk ne vyno rūsys), bet iš jo aiškinimo girdėti, kad jis apie jį išmano šiek tiek daugiau nei draugė, kuri, jei spręsime iš jos kalbos, neišmano nieko.
„Kabernė – geras vynas“, – kalba jis. Varge tu varge. ‘Cabernet Sauvignon’ yra vynuogių veislė, ir iš jų būna visokio vyno – ir labai gero, ir blogo. Tai tas pat kaip pagal automobilio spalvą bandyti nustatyti jo darbines savybes: „Raudonas, turbūt greitai važiuoja.“ Tegu Dievas jiems būna teisėjas.
„Zoe’s“ visada atnešamas duonos krepšelis (užsisakai ar ne), jame visada ta pati švediška sausa duonelė ir pačių daryta užtepėlė, kaip manoma, iš pupelių, kukurūzų ir pomidorų (jie neatskleidžia recepto).
* * *
Užkandžiui kukurūzų traškučių (nachos) su sūriu (17 Lt). Jie neblogi – sūrūs ir traškūs, tik kvadratinis gabalas sūrio, užlydytas ant viršaus, nepuošia. Keista. Gal geriau būtų naudoti sūrio drožles ir nekrauti ištisinio gabalo.
Vėžių uodegėlių salotos (21 Lt) būtų geros, jei ne per didelis kiekis majonezo ir pomidorų padažo mišinio – velnias, pamiršome paprašyti padažo atskirai.
Geresnė naujiena yra totoriškai paruoštos jūrų gėrybės (18 Lt) – jokių priekaištų. Lengva ir gaivu.
„Cezario“ salotos (21 Lt), ačiū Dievui, jau be pomidorų (mūsų maldos buvo išgirstos), ir vištiena puikiai iškepta ir sultinga, bet padažo per daug. Bet mes patys kalti – visada reikia prašyti padažo atskirai. Man sunku kaltinti restoraną, kuris bando įtikti lietuviams, kuriems baisiai patinka, kai padažo daug ir kurie antraip šaukia „per sausa!“. Jie nori, kad kliuksėtų.
Jautienos mėsainis su sūriu ir šonine (36 Lt) čia manęs niekada nebuvo nuvylęs, nenuvylė ir šį kartą. Mėsa sultinga, iškepta, kaip ir užsakyta, – pusiau kruvinai. Daržovės, bulvytės, šoninė – viskas puiku. Na, aš norėčiau sausesnės šoninės, bet gal jau kabinėjuosi.
Švediški kukulaičiai su rudu padažu (27 Lt) yra turbūt geriausias pasirinkimas iš visko to, ką turi ši vieta: sultingi ir labai naminio skonio, ypač su ta bulvių koše. Nesvarbu, kad daržovės atrodo taip paprastai, kaip švedų medkirčio sukapotos. Vis tiek dieviška. Lėkštę tiesiog norisi išlaižyti.
* * *
Kokteilių pasirinkimas palyginti nedidelis, bet ir ačiū Dievui. Barmenas spėja juos plakti greitai (net vasarą, kai lauke pastatoma daug papildomų staliukų, ilgai laukti netenka, tik kartą buvo atvejis, kai bare baigėsi ledukai: tikiuosi, kad daugiau to nebus.
Viskas čia šiaip jau gerai – iš tiesų juk baras, ne restoranas, ir reikalavimai maistui kur kas paprastesni, ir aptarnavimas sutvarkytas taip, kad galėtų pasimokyti visi kiti Vilniaus restoranai. Nueikite į „Zoe’s“ ir patys įsitikinsite – klientų ir padavėjų skaičiaus proporcija optimali. Todėl padavėjos viską spėja, o klientai ilgai nelaukia. Todėl jie užsisako dažniau ir galiausiai sumoka daugiau, ir restoranas gali samdyti daugiau padavėjų.
Problema – jau daug metų visiškai nesikeičiantis valgiaraštis. Tie patys patiekalai – metai po metų. Tuo skundžiasi visi nuolatiniai klientai, bet baro vadovybė nekreipia į tai dėmesio. Keičiasi tik valgiaraščio dizainas, bet patiekalai nuolat tie patys. Aš ir dabar nesitikiu, kad būsiu išgirstas, bet vis tiek prašau, nes negaliu to nepaminėti.
Keturiese už lengvą vakarienę su keliais kokteiliais sumokėjome 214 litų ir arbatpinigius. Pasirodo, ne taip ir brangu, kaip atrodo. Keturios žąsys iš penkių.
