Tokie restoranai, kurie ką nors bando ir niekaip jiems neišeina, atrodo liūdnai, kaip pramogų parkas lietingą rudens dieną: matai, jog kad ir kaip stengtųsi, nieko jiems nepavyks. Toks rašymas būna itin nelinksmas darbas, nes užlieja sielą tuštuma ir kviečia ieškoti penkiasdešimties nykumos atspalvių. Nors visa nykuma nuspalvinta vienodai.
„Taste“ įsikūręs Vokiečių gatvėje, kur kažkada buvo Dailininkų sąjungos salonas ir pardavinėti geri dailės darbai, o kartais tik šiek tiek geresni saulėlydžių vaizdai, nei dabar prekiauja amatininkai Pilies gatvėje. Aplinka – visiškai asketiška. Statūs kampai ir lygūs paviršiai.
Korėjos virtuvė nėra mano mėgstamiausia iš visų Azijos skonių, ir tai ne mano vieno nuomonė: gal todėl pasaulyje Korėjos restoranai populiarumu nusileidžia ir japonų, ir kinų, ir tajų. Jie taip ir nesugebėjo išsivaduoti nuo mitų apie šunų mėsą, kaip mėgstamiausią tautos patiekalą (pačioje Korėjoje keturkojo draugo kepsnio reikia gerai paieškoti, tai retas delikatesas, o ne dienos pietų meniu, kaip kokios bulvės ir kiauliena Lietuvoje). Be to, pernelyg lengvai nueinama į branduolinio stiprumo aitrumą: jie turi stiprokų pipirų ir jų nebijo naudoti.
Ir pagaliau korėjiečių nacionalinis patiekalas, įvairaus aštrumo rauginti kopūstai, gražiai lapais suslėgti ir paraudonavę nuo pipirų, yra tikrai ne kiekvienam. Prie jų reikia priprasti. Aš, atsimenu, Seule per kelias dienas taip ir nepripratau ir galiausiai jaučiausi laimingas radęs padorią užsienietišką mėsainių užkandinę ir ten sotindamasis petys petin su amerikiečių kareiviais.
Korėjiečiai mažai valgo atskirų užkandžių: viskas atkeliauja beveik vienu metu ir prie visų pagrindinių patiekalų būna daugybė priedų mažuose indeliuose. Net nebandėme aiškintis, kas priklauso prie ko. Patarimas: užsisakykite po pagrindinį patiekalą, atsipalaiduokite ir tikėkitės, kad jums atneš daug visko ir kas nors turbūt patiks.
Tačiau mes vis dėlto – lietuviai ir vis tiek užsisakome vieną lengvesnį patiekalą pabandyti. Tešlos ir kiaušinių blyneliai su daržovėmis, krevetėmis ir mėsa „Samsaek Joen“ (18 Lt) priminė mažoje Kioto skylėje valgytus japonų omletus „okonomiyaki“, kur primaišoma visokio velnio ir kepama kliento akivaizdoje. Užsisakyčiau ir dar kartą.
Sriuba „doenjangjjigae“ (ne, nežinau ir aš, kaip taisyklingai ištarti tą žodį, gerai, kad nors Korėjos automobilių ir telefonų gamintojai lengvesnius vardus savo gaminiams sugalvoja) su daržovėmis ir mėsa (38 Lt) buvo tiršta ir vidutiniškai aštri. Puikūs sojų varškės gabalėliai „dobu“ (kaip japonų „tofu“, tik aitresni).
Padavėja pamokė šaukštu paimti šiek tiek ryžių, maktelėti šaukštą į sriubą ir užsidėti dar kokių nors priedų – salierų, paparčių ūglių, omleto gabalėlių arba tų pačių raugintų kopūstų „kimchi“. Kopūstai čia, kaip sakė padavėja, labiau vidutiniškai aitrūs nei žudantys (jie patys juos raugia, o ne importuoja konservuotus).
Mirkome ryžius, dėliojame gabalėlius. Nepratusios europiečių rankos greitai išmoksta manipuliuoti ir sudaryti tokį sudėtingą kąsnį, kad jame būtų kuo daugiau skirtingų skonių. Patiko. Smagus laiko leidimas ilgą vakarą prie stalo. Jautiena sezamų padaže „jumoolleok“ (63 Lt) kepama prie stalo ant įkaitinto metalinio paviršiaus, buvo mūsų sąmoningas pasirinkimas, kad neimtume tradicinio „bulgogi“ patiekalo – jautienos, marinuotos saldžiame sojų padaže, kąsnelių (58 Lt). Juk nesinori viską daryti ir užsisakinėti kaip visi, ar ne?
Jautiena – labiau neutrali nei sodri – mums patiko, o dar smagesnis buvo jos valgymo būdas: ant delno padedamas salotų lapas, šiek tiek aitraus pipirų padažo, ant jo – gabalėlis jautienos, dar kas nors iš daržovių priedų (garbės žodis, tų paparčių ūglių kitą kartą užsisakysiu atskirai didelį dubenį – tokia palaima), viskas susukama kuo kiečiau ir vienu kąsniu suvalgoma. Sakau, darbas guvioms rankelėms.
Pietūs dviem (gėrėme tik arbatą) kainavo 126 Lt, palikome arbatpinigių, kurie tikrai buvo uždirbti nuovokios ir išmanios padavėjos, vardu Agnė (bent jau taip sako čekis). Aptarnavimą girsiu nesidrovėdamas: taip, Korėjos virtuvė yra naujiena daugumai Vilniaus gyventojų (Alytuje ir Prienuose, žinoma, Azijos virtuvė pažįstama geriau, mat Dzūkiją ilgus metus valdė totorių ir mongolų užkariautojai) ir todėl iš padavėjos tikimasi platesnio patiekalų pristatymo. Tai ir buvo padaryta.
Svarsčiau ir šiaip, ir taip. Nusprendžiau, kad ir prikibti nėra prie ko, ir kad prie Vilniaus gastronominio peizažo šis naujas korėjiečių restoranas stipriai prisidėjo. Penkios žąsys iš penkių.
Užsispyręs ieškau geros Azijos virtuvės. Dažniausiai kartojasi ta pati istorija: autentiškas pavadinimas, šiokios tokios viltys ir beveik neišvengiamas jų žlugimas. Viltys žlunga, kai supranti, kad Lietuva dar nepasiruošusi Azijos virtuvei.
