„Prancūzijoje vyksta tyli arbatos revoliucija“, – taip kavamėgių prancūzų metamorfozę apibūdino BBC žurnalistas Hugh Schofieldas.
Pasak jo, kokybiškos arbatos, prie kokios pratę britai, Prancūzijoje metų metus tekdavo ieškoti su žiburiu. Ilgą laiką britai gelbėdavosi užsisakydami arbatžolių internete ar kaulydami lauktuvių iš anapus Lamanšo atvažiuojančių draugų.
Tačiau pastaruoju metu padėtis ėmė keistis.
Kai žiniasklaida pradėjo šviesti prancūzus apie kavos žalą organizmui, jie ėmė ieškoti savo įpročiui pakaitalų. Ir atrado.
Šalies arbatos importuotojai ir gamintojai nesuklydo skyrę milijonus eurų savo produkcijos reklamai. Pastaraisiais metais jų apyvarta šoktelėjo net kelis kartus.
Domina kokybiška arbata
Arbatos gėrimo mada, anot apžvalgininko, į Prancūziją ūžtelėjo staiga ir greitai įsigali tarp vidurinės klasės atstovų.
Specializuotos arbatinės ėmė dygti kaip grybai po lietaus tiek sostinėje, tiek kitose šalies vietose, o jų siūlomos arbatos rūšys skaičiuojamos šimtais.
Naujove susidomėję prancūzai veržiasi į paskaitas, kad sužinotų, kaip ragauti ir patiekti arbatą.
Tiesa, prancūziška arbata – ne tas pat kas angliška. Rafinuotumu garsėjantys prancūzai kratosi britų mėgstamo stipraus, taninų gausaus gėrimo. Kaip ir kulinarijoje, prancūzai gerdami arbatą ieško subtilumo.
„Kai nuvažiuojame į aukcionus Kinijoje, ten dažnai matome britus. Jie perka tūkstantį tonų to, tūkstantį tonų ano. O mes perkame daugiausia 10 dėžių.
Britai nori mažiausios kainos, o mes norime geriausios kokybės. Tai nišinis verslas, tačiau ta niša labai greitai plečiasi“, – aiškino istorinio prancūzų arbatos gamintojo „Dammann“ atstovas Didier Jumeau-Lafond’as.
Vartojo kaip vaistus
Įmonės „Dammann“ istorija, kaip teigia jos atstovai, prasidėjo dar Liudviko XIV, vadinamo Karaliumi Saule, laikais – XVII–XVIII amžiuje.
Būtent XVII šimtmetyje paryžiečiai pirmą kartą paragavo arbatos, kuri buvo atvežta iš Olandijos. Tai įvyko keleriais metais anksčiau nei Londone.
Iš pradžių arbata Prancūzijoje buvo vartojama kaip vaistai.
Pavyzdžiui, vaikystėje Prancūzijos karaliumi tapusio Liudviko XIV regentas kardinolas Jules’is Mazarinas arbata gydėsi podagrą (sąnarių ligą).
XVII amžiuje gyvenusi Prancūzijos aristokratė Marie de Rabutin-Chantal savo garsiuose laiškuose rašė, kad vienas sergantis ponas kas dieną išgerdavo po 40 puodelių arbatos ir „mūsų akyse grįžo į gyvenimą“.
Šios moters laiškuose taip pat galima rasti įrodymų, kad prancūzai pirmieji sugalvojo pilti į arbatą pieną.
Tiksliau, ji rašė, kad viena ponia gėrė arbatą su savo pienu.
Tad šiuo atveju britai dėl pirmumo dar pasiginčytų.
Aristokratų pramoga išnyko
Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri vyko XVIII a. pabaigoje, arbata buvo tapusi neatkiriama prancūzų aristokratų gyvenimo dalimi. Vėliau šias tradicijas perėmė buržuazija.
1796 metais Napoleonas Bonaparte’as savo mylimajai Josephine rašė: „Negaliu išgerti nė vieno arbatos puodelio neprakeikęs šlovės ir ambicijų, kurie neleidžia man mėgautis savo gyvenimo esme.“
Kad arbatos gėrimas tuo metu buvo itin paplitęs, liudija ir faktas, jog tuo metu vienas dešiniosios pakraipos laikraštis buvo pavadintas „Le The“, išvertus tai reiškia „Arbata“.
Pasak Napoleono biografo Philipo Dwyerio, to laikraščio pardavėjai pasitelkdavo žodžių žaismą, šaukdami: „Kas nori arbatos? Tai stipri arbata!“
XIX amžiuje arbata buvo Prancūzijos pasiturinčiųjų privilegija, jie vaikščiodavo į arbatos salonus ir siurbčiodavo žolelių gėrimą iš brangių porceliano puodelių. Bet būtent tai ir lėmė, kad arbatos tradiciją prancūzai pamiršo.
„Tai atrodo keista, nes arbatos salonų Prancūzijoje buvo daugiau nei Jungtinėje Karalystėje.
Bet taip nutiko todėl, jog mes turėdavome kur nors nueiti, kad jos išgertume, o britai ją gėrė namuose“, – priežastį įvardijo prancūzų arbatos istorikas Gilles’is Brochard’as.
XX a. pirmojoje pusėje pasiturintys prancūzai ėmė bodėtis pasenusia pramoga, ir arbatos gėrimas tapo tiesiog nemadingas.
Gėrimą suvokia kaip naują
„Kai buvau vaikas, Prancūzijoje arbatą gėrė tiktai dvi žmonių kategorijos: neįgalieji ir aristokratai“, – šią mintį patvirtino „Dammann“ atstovas D.Jumeau-Lafond’as.
Pasak jo, susidomėjimą arbata paskatino žiniasklaida, pradėjusi rašyti apie kavos žalą organizmui. Savo sveikata susirūpinę prancūzai pradėjo ieškoti pakaitalų. Paragavo arbatos ir jiems patiko.
„Čia suveikia ir snobizmas – žmonėms patinka daryti ką nors neįprasta. O arbatos pasirinkimas toks didelis, kad tikrai atrasite patinkantį skonį“, – sakė D.Jumeau-Lafond’as.
Kurdami arbatą, prancūzai mėgsta eksperimentuoti ir stengiasi pasiūlyti kuo įvairesnių skonių ir aromatų.
„Mes arbatą ragaujame kaip vyną. Ji būna skirtingos spalvos, skirtingo išlaikymo, fermentuota – visai kaip vynas.
Arbata puikiai dera su kai kuriomis sūrio rūšimis.
Šiandien daugelis verslininkų nenori gerti alkoholio per pietus, todėl arbata – puiki alternatyva“, – dėstė Prancūzijos arbatinių tinklo „Le Palais des Thes“ įkūrėjas François Xavier Delmas.
Verslininkas teigė, kad arbata susidomėję prancūzai nori žinoti jos istoriją.
„Prancūzams visada rūpėjo, iš kur, iš kokių kultūrų kilęs jų valgomas maistas ir geriami gėrimai. Didžiausią džiaugsmą teikia tai, kad daugybę metų neturėdami jokio sąlyčio su arbata neišsiugdėme įpročių. Tai reiškia, jog arbatą galime suvokti kaip visiškai naują produktą“, – džiaugėsi arbatos žinovas. (BBC, LR)
