Daugelis burbėjo, kad tai nesveikas, primityvus, apskritai koks čia maistas: lietuviški cepelinai su spirgais ir kiaulės karka – va, tai sveikumas. Tačiau paskui suprato, kad patiekalas visiškai neblogas, ir pradėjo jo reikalauti iš restoranų savininkų.
Žmonės įjunko klausinėti vieni kitų – kur geriausi Vilniaus „burgeriai“? Klausinėjo ir manęs, ypač todėl, kad anksčiau noriai juos skanaudavau ir dar visiems apie tai pasakodavau.
Tad imta mane laikyti tam tikru jų žinovu, nors išmanyti apie mėsainius, kaip netrukus pamatysime, nėra labai sunku.
Vydamasi paklausą paknopstomis atbėgo pasiūla, ir Vilniuje viena po kitos pradėjo rastis vietos, kurios didžiavosi arba bent jau gyrėsi mėsainiais: „Zoe’s“, „Marsas“, „Studio 9“, „Drama Burger“. Dabar ringe – dar vienas žaidėjas su „burgerių“ specializacija: šiek tiek toliau nuo pagrindinio puotautojų tako esantis „Indie Bar“, kurio pavadinimas, žinoma, niekaip nėra susijęs su Indija. „Indie“ – tai pasipūtėlių, dabišių ir kitokių meninių industrijų atstovų subkultūra, kur jaunimas turi dideles barzdas (dažniausiai vyrai) ir klausosi tokios muzikos, kurios niekas nėra girdėjęs.
Tiksliau, jos niekas nėra girdėjęs, išskyrus ją grojančius ir tris žmones, kuriems ji gali būti įdomi. Bet taip jiems tik smagiau.
„Indie Bar“ yra erdviose pusrūsio patalpose tame nuodėmių salyne prie Pylimo gatvės, kur dabar stūkso viešojo intereso sergėtojų apginti „Lietuvos“ kino griuvėsiai, iš kitos pusės toks šiukšlinas skverelis su buvusios gėlių parduotuvės lūženomis (iš tos pusės ir įėjimas į aptariamą barą), o mano vaikystės sovietiniais laikais buvo stiklo taros supirkimo punktas, purvinas „Sakalo“ gastronomas ir, kiek tolėliau, abortų klinika. Viskas, ko reikėjo gerai šventei ir tinkamoms dūzgėms po jos.
Viduje sutvarkyta švariai, interjeras minimalistinis, erdvu. Yra dienos pietūs, bet mes ragausime patiekalų iš pagrindinio valgiaraščio. Atidarant barą apie jį buvo rašoma, kaip čia pasakyti, įdomiai. „Jaukiai čia jausis ir Vilniaus smaguriai, ir miestietiška dvasia alsuojančių vietelių gerbėjai.“ Hm. Kas yra Vilniaus smaguris, aš žinau. O štai prisiminti nors vieną žmogų, kuris sakytų: „esu miestietiška dvasia alsuojančių vietelių gerbėjas“, niekaip nesugebėjau.
Gal netinkamas mano pažįstamų ratas. Kas yra miestietiška dvasia? Kai prie durų nėra palikto vežimo su pakulų maišais ir kuolo arkliams pririšti? O gal aš čia kabinėjuosi prie žodžių. Bet man sunkoka kitaip, kai skaitau apie „geros auros ir skanaus maisto šventovę“. Gal tiek to. Aš šventovėse, bažnyčiose ir koplyčiose nesimaitinu ir jums nepatariu. Tegul čia bus baras, kuris didžiuojasi mėsainiais.
Užkandai padavėja pataria mėlynojo pelėsinio sūrio spurgų (13 Lt) – mes nežinojome, ar užsisakyti jų, ar vištų sparnelių. Labai neblogos: ne per riebios (nors ir sočios – trys skirtingi sūriai sulydyti drauge ir gruzdinti), geras ir lengvas padažas kvepia žolelėmis.
„BBQ burgeris“ (20 Lt) su šonine, daugybe įvairių daržovių ir barbekiu padažu, su bulvytėmis. Nėra blogas, tačiau į kosmosą neskraidina. Gerai, kad bandelė pašildyta – tačiau ji labai paprasta ir labai stipriai pirktinė. Būna geriau.
Mėsa iškepusi taip, kaip prašėme – su krauju, bet skonis labiau neutralus nei stiprus. Man norisi labiau mėsiško smūgio. Ir mano skoniui pernelyg daug sudedamųjų dalių, viskas painiojasi ir nelabai gerai laikosi. Man labiau patiktų supaprastintas receptas ir stipresnio skonio jautiena.
Skrudintos naminės bulvytės skoniu ir konsistencija priminė į stačiakampes lazdeles suformuotą ir kiek apkeptą bulvių košę. Man bulvytėse trūksta traškumo ir tvirtumo. Aš nežinau, gal dabar kitaip madinga. Bet žinau, kokių bulvyčių noriu. Ar turiu dėl to jaustis kaltas? Nemanau. Aš juk pagal savo supratimą vertinu ir nieko negaliu padaryti, kad mano skonis yra tapęs etalonu milijonams.
Paragaujame ir vegetariško „Šitakių burgerio“ (net mėsainiu nepavadinsi, nes juk mėsos ten nėra), 23 Lt. Čia visko labai daug – ir sojų sūrio (tofu), ir anakardžių riešutų, ir pomidorų, ir įvairių salotų, ir net keli šitakiai. Ir jūrų dumbliai.
Bandelė pertepta saldžiuoju japonišku terijakio padažu. Tikrai sudėtinga, tikrai visko daug. Tačiau kodėl tiek daug sudedamųjų dalių, kam skirta kiekviena jų (kokią funkciją atlieka), man nėra aišku. Bandymas įdomus, bet tik tiek. Pagaliau suprantu, kokia yra pagrindinė mėsainių Lietuvoje problema. Mažai tų, kurie juos siūlo, yra susidūrę su šiuo patiekalu jų gimtinėje Šiaurės Amerikoje – greičiau yra paskaitę receptų knygų ir nelabai žino, ko siekia skonio prasme. Čia panašiai kaip dėl sušių arba kinų virtuvės: per mažai žinančių, kaip turėtų būti, ir per daug tokių, kurie bando vadovautis savo išmone. Išmonė gali būti įjungta tuomet, kai standartinio skonio ant lėkštės sukūrimas ištobulintas iki visiškų aukštumų, iki automatizmo, ir ne anksčiau.
Dviese papietaujame už 67 Lt ir paliekame arbatpinigių. „Indie Bar“ pastangos rimtai vertinti mėsainių gamybą sveikintinos. Gera matyti, kad čia jie vertinami kaip patiekalai, o ne kaip greitas ir pigus valgiaraščio užpildas. Justi dėmesys sudedamosioms dalims, nors bandelių tikrai norėtųsi geresnių, net jei ir reikėtų litą kitą pridėti prie kainos. Tačiau iki didelių pagyrų dar tolokai. Trys žąsys iš penkių.
