Restorane „Bernelių užeiga” susirinko įvairių šalių ambasadų ir skirtingoms šalims atstovaujančių institucijų atstovai. Čia buvo aptarta kulinarinė kelionė nuo pat ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų, patiekti nacionaliniai įvairių šalių valgiai.
Graikijos, Ukrainos, Baltarusijos, Armėnijos, Prancūzijos ir Italijos svečiai diskutavo, kiek ir kokios įtakos kiekviena šalis padarė lietuviškajai virtuvei, kaip iki mūsų atkeliavo vienas ar kitas patiekalas ir produktas.
Apie lietuviško maisto tradicijas ir ištakas kalbėjęs R.Laužikas išskyrė mūsų kultūros atvirumą ir ypatingas sąlygas.
„Lietuvių gentis, kuri vėliau sukūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, buvo įsikūrusi nederlingoje žemėje, todėl jai trūko maisto. Kadangi iš žemdirbystės buvo sunku prasimaitinti, valgio teko ieškoti gamtoje, o vėliau užkariauti derlingesnes žemes. Todėl lietuviai puikiai išmoko valgyti miško ir laukų gėrybes: uogas grybus, žoleles, o vėliau jas ne ką prasčiau suderino su sukultūrintais produktais“, - kalbėjo profesorius.
Kalbėdamas apie kitų šalių įtaką mūsų virtuvei R.Laužikas pažymėjo tai, kad pagoniškas atvirumas sudarė galimybę laisvai keistis patiekalais. Tad nenuostabu, kad kai kurie patiekalai, kurie prigiję mūsų tradicinėje virtuvėje, gali būti kilę iš ypač toli – Balkanų šalių ar net Ispanijos.
Graikijos nacionalinę virtuvę pristatė dažnai Lietuvoje besilankanti graikė Lola Sakanis.
„Esame pirmoji tauta, kuri pradėjo derinti sveikiausius maitinimosi įpročius: grūdus, vaisius, pieno produktus. Graikų virtuvė – tai beveik vegetariška virtuvė, nes mūsų pirmatakai mėsą valgydavo labai retai,“ – pasakojo L.Sakanis.
Vakaro metu buvo išsiaiškinta, kad agurkai, kurie minimi jau Jogailos sąskaitose, į Lietuvą atkeliavo būtent iš Graikijos. Iš šios šalies pas mus atvyko ir grikiai.
Graikai turi panašų valgį, kaip mūsų balandėliai, tačiau L.Sakanis pripažino, kad Lietuvoje balandėliai jai kur kas skanesni, nei verdami Graikijoje ir tiekiami su citrinų padažu.
Lietuvoje pamėgtos graikiškos salotos taip pat sulaukė graikės komentarų.
„Graikija turi tikrai daug pikantiškų ir skanių patiekalų, tačiau vieni labiau išpopuliarėjo nei kiti,“ – pasakojo graikė. Tokiu būdu visame pasaulyje prigijo graikiškos salotos. Tiesa, jas reikėtų vadinti ne salotomis, o iš graikų kalbos verčiant daržovių asorti.
L.Sakanis pabrėžė, jog graikus labiausiai piktina, kad į graikiškas salotas Lietuvoje ar kitose šalyse dedami graikiniai riešutai arba pilamas ne pirmo spaudimo aliejus. Tikrų graikiškų salotų pagrindą sudaro pomidorai, agurkai ir sūris, jas būtina pagardinti raudonėliu, kitais prieskoniais. Turkų valdymų laikotarpiu graikinėse salotose atsirado svogūnai.
Ukrainiečių ir lietuvių virtuvė yra labai panaši, todėl atskirti, kuris patiekalas, iš kur kilęs gana sudėtinga. Abiejose šalyse valgomi koldūnai, šaltiena, barščių sriuba.
Ukrainos garbės konsulas Vygandas Blandis tikino, kad ukrainiečiai yra išsirinkę juos reprezentuojančių patiekalų konkursą.
Lietuvių pamėgtų Kijevo kotletų dešimtuke nėra. Svarbiausiu savo virtuvės patiekalu ukrainiečiai laiko lašinius.
„Kiek yra tekę ragauti, skaniausi ukrainietiški lašiniai su česnaku ir spanguolėmis. Lašinius ukrainiečiai valgo lyg kokius „snikerius“. Be to, jie puikiai tinka prie ukrainiečių mėgstamos degtinės,“ – pasakojo V. Blandis.
Kodėl Lietuvoje taip išpopuliarėjo Kijevo kotletas neaišku, tačiau žinoma, kad originalųjį šio patiekalo receptą Kijeve sukūrė ne patys ukrainiečiai, o prancūzų virėjas. Kijevo kotletą tikrieji gurmanai siūlo valgyti nuimant nuo mėsos, traškią džiūvėsių plutą. Ji skirta tik ta, kad mėsa išliktų sultinga.
Lietuvoje labiausiai mėgstamas ukrainietišku laikomas patiekalas - barščių sriuba. Tačiau ji Lietuvoje žinoma ne vėliau, nei Ukrainoje. Anot R.Laužiko, iš pradžių lietuviai virė tik burokų lapus. Vėliau pradėtos naudoti burokų šaknys - vienintelė lietuviškos kilmės daržovė, kuri, kaip manoma, mūsų krašte augo nuo pat akmens amžiaus.
„Jei įsivaizduojate, kad Italijoje valgomi makaronaiir pica, tai netiesa – tai daugiau pietų Italijos maistas. O kiekvienas kaimas turi savas maisto tradicijas,” - pasakojo Lietuvoje gyvenantis italas Stefano M.Lanza.
Anot jo, kalbėti apie bendrą Italijos virtuvę praktiškai neįmanoma. XVI a. dabartinės Italijos teritorijoje buvo gausybė valstybėlių, uostų ir kaimų, kad kiekviena sritis turėjo savo kulinarines tradicijas.
Bendras itališkos virtuvės bruožas yra tik vienas – visi produktai patiekale turi būti aiškiai atskiriami. Būtent todėl italams nesuprantamos mišrainės, baltos salotos, vėdarai, šaltibarščiai ir kiti lietuvių mėgiami patiekalai.
„Italai kalbėdami apie maistą, turi posakį, kad akis reikalauja savo dalies. Tai reiškia, kad maistas turi būti ne tik skanus, bet ir patraukliai atrodyti“, - sakė italas.
S. M. Lanza vakaro svečiams atskleidė visas itališkų kumpių gaminimo ir vytinimo subtilybes. Ar tinkamai vyksta kumpio brandinimo procesas, italai nustato mėsą tikrindami arklio kaulo, kuris labai greitai prisigeria kvapo, dalimi.
R.Laužikas tvirtino, didžiausios įtakos lietuvių maisto kultūrai turėjo už Žygimanto Senojo ištekėjusi italė Bona Sforca. Ji į Lietuvą atnešė savo itališko dvaro kultūrą. „Tuo laiku mūsų kultūra šoktelėjo maždaug 200 - 300 metų į priekį. Didikai pradėjome daugiau valgyti lapinių daržovių, taip pat išplito įvairūs pyragai su įdarais, lazanija, išmokta valgyti šakute,“ – pasakojo R.Laužikas.
Profesorius tikino, kad Bona Sforca daug prisidėjo, kad į Lietuvą, Lenkiją atkeliautų bulvės ir topinambai, kurie ypač paplito mūsų krašte ir aplink Lietuvą.
Baltarusijos ambasados atstovai Maria Araškevič ir Michailas Metelskis pristatė savo šalies valgius, kurie dažniausiai yra labai panašūs, skiriasi tik jų pavadinimai. Jie daug kalbėjo apie bulvinius valgius.
„Lietuvoje jūs turite bulvinius blynus, o mes drianikus. Skirtumas tik tas, kad į drianikus kiaušinis nemušamas, o lietuviški bulviniai blynai be jo neįsivaizduojami“, - kalbėjo baltarusiai.
Prancūzijos atstovas Francois Le Corre pasakojo apie garsiuosius prancūziškus desertus. Citrinų pyragai, romo bobos, desertai su romu, likeriu ir kitais alkoholiniais gėrimais – visa tai iki mūsų atkeliavo iš gurmaniško skoniu garsėjančios Prancūzijos.
Desertas Creme brulee tapo itin populiarus ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Iki šiol vyksta kova tarp prancūzų ir ispanų, kieno tai patiekalas.
R.Laužikas pasakojo, kad maždaug XVI a. panašaus deserto receptas randamas ir Lietuvoje. Jis vadinamas „ispanišku pienu“.
„Daugelis prancūzų virtuvės patiekalų į Lietuvą atkeliavo kartu su Napoleonu ir jo armija. Faršas, sultinys, citrinos sultys vietoje acto, paštetai, sviesto padažas, paštetai, delikatesai, „bonbon“ karameliniai saldainiai, daugelis sriubų – šie tradiciniais tapę mūsų virtuvės elementai atkeliavo būtent iš Prancūzijos“, - sakė R.Laužikas. Kauno armėnų bendrijos atstovai dalijosi ne tik turtinga savo maisto kultūra, bet ir propaguojamu maisto kultu.
Pasak etninės kultūros mokytojos Cagik Grigorijevos, Armėnijoje kiekvienas svečias sutinkamas su armėniška duona – lavašu. Ši duona, kepama ypatingoje krosnyje, yra ir svetingumo kultūros simbolis.
Armėnijoje kviečiama ne pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti, o eiti valgyti duonos. Į lavašą, kurį yra išbandęs kone kiekvienas lietuvis, vyniojamas sūris ir žalumynai.
Anot armėnų, ant jų stalo gali būti ir sūris, ir mėsa, tačiau sūris ir lavašas visada privalo būti. C.Grigorijeva sako, kad Lietuvai jau po truputį pradeda pažinti ir tokius armėniškus patiekalus, kaip chašlama - armėniška sriuba ir dolma – analogas lietuviškiesiems balandėliams, tačiau armėnai mėsą vynioja ne į kopūsto, o į vynuogių lapus.
Vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse armėnų dainų ir šokių ansamblis „Hayrenik“ susirinkusiems svečiams Pasaulio kultūros įvairovės dienos proga padovanojo nacionalinį šokį.
