Tikėjausi pagaliau ką nors gero parašyti apie gimtojo miesto maitinimą, nes dažniausiai, kai manęs kas klausdavo, kur Kaune skaniai pavalgyti, sakydavau: „Turbūt Vilniuje.“ Be to, restoranas, neseniai įsteigtas didžiausiame ir gražiausiame Lietuvos vienuolyne, buvo kuriamas su įkvėpimu ir savininkų užmojai tikrai nepaliko abejonių.
Išsiruošėme pažiūrėti, ko vertas valgymas tarp įstabių barokinių mūrų.
Žiemą ten gražiau: važiuojant į ansamblio teritoriją tenka pamatyti automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje esantis šiukšlynas prie pat Kauno marių vandens bet kam gali atimti norą keliauti toliau. Ne restorano tatai rūpestis, bet jam nepadeda.
Vienuolyno teritorija sutvarkyta puikiai, viskas blizga, apželdinta. Įėjus pro duris į kairę – valgomasis (paprastesnis restoranas), į dešinę – tikras restoranas, su baltomis staltiesėmis. Kai užsisakėme telefonu, norėjome patekti į antrąjį (vis šeimos šventė), bet iš atsiliepusios merginos tono pajutome, kad visiems būtų geriau, jei pasirinktume valgomąjį. Kas mes tokie, kad ginčytumės? O gal ir gerai – vėliau nuėjome pažiūrėti restorano, jis buvo visiškai tuščias.
Tuščiame restorane nėra smagu puotauti. O gal reikėjo daugiau užsispyrimo parodyti.
Valgomajame – aukštos lubos ir pristatyta labai daug stalų. Nepavydime padavėjoms, nes net ir pustuščiame restorane prasibrauti prie visų svečių yra vargas.
Valgiaraštis trumpas (ir gerai), nemažai religinio turinio citatų prie patiekalų. Vis vienuolynas. Gal Dievas padėjo sudaryti valgiaraštį, bet būtų gerai, kad koks angelas būtų apmokęs personalą.
Dabar matyti, kad kai kam šventinto vandens nepakako: visoms darbuotojų klaidoms išvardyti nepakaktų trijų straipsnių.
Jei padavėjai priskirti stalai tušti, o jos kolegė nesuspėja, jai nereikėtų abejingai nužvelgti salės ir dingti virtuvėje, ypač jei klientai jau pusę valandos laukia, kol kas nors sumos padėti klientams įrankius. Kavos norėtųsi tada, kai ji užsakyta, o ne tada, kai jau visi spėjo užmiršti, kad jos norėjo. Trisdešimt penkias minutes laukti užsakyto butelio putojančio vyno už 70 Lt yra net ne per ilgai – tai pragariška. Bet kuriuo atveju jis turi būti atnešamas anksčiau nei maistas ir turi būti atšaldytas, o ne šiltas, ir padavėja turi būti išmokyta jį atkimšti, kad neatrodytų kaip pirmą kartą bandanti neutralizuoti branduolinį užtaisą.
Skirtingo dydžio vyno taurės gali būti priimtinos švenčiant namie (ir tai nelabai gerai), bet ar restorane neatsirado keturių vienodų taurių? Garbės žodis, taip negalima. Čia ne kooperatinė kavinė 1991 metais. Šiais laikais klientai turi tam tikrų lūkesčių. Užkandžiams nėra mažų lėkštelių, prie alyvuogių nepaduodamos šakutės, vienas peilis prašėsi (ir prisiprašė) nuvalomas popierine servetėle. Kodėl popierine? Jokių medžiaginių servetėlių, kurias galima pasidėti ant kelių, čia nėra. Tai niekis. Tinklinėse picerijose ir greitojo maisto restoranuose jų irgi nebūna.
Gerai, pasiguodžiau. Dabar apie maistą.
Duonelė su užtepais (10 Lt) – mažytė porcija, užtepai kaip visur (ir jau kečupo tai tikrai nereikėjo), duona – pusė bėdos. Alyvuogių asorti (10 Lt) yra kelios alyvuogės aliejuje su citrinų sultimis. Apie jas laiško mamai nerašysiu (ir ne tik todėl, kad mama irgi buvo prie to stalo).
Menkė (30 Lt) ir vištienos puselė (25 Lt) buvo blankios. Spalvos ir skonio tikrai nebuvo daug. Gal anksčiau taip būdavo valgoma vienuolynuose. O gal angelai sargai uždraudė naudoti daugiau prieskonių ir išmonės.
Traškūs salotų lapai su vištiena ir ančiuvių padažu (18 Lt) valgytojai patiko, nors tikėtis, kad dėl to patiekalo kas nors būtinai grįš į restoraną, nes nebegalės be jo gyventi, tikrai neverta.
Troškinta jautienos kulninė su perlinių kruopų koše (35 Lt) buvo nebloga, nors gal buvo galima tikėtis ir švaresnio paruošimo – plėvių per daug.
Visiškai nuvylė jautienos antrekotas (30 Lt). Taip, už tokius pinigus stebuklo tikėtis nevalia, bet gysloto, kieto, faktiškai nesukramtomo mėsos gabalo nenusipelnė nė vienas svečias, netgi aš. Visiškai netikęs patiekalas, ir tai, kad restoranas drįso jį patiekti, deja, daug pasako.
Iš dviejų desertų, šilto šokoladinio pyrago (16 Lt) ir ypatingojo kamaldulių šventinio riešutų pyrago (18 Lt), laimėjo pirmasis – jis tiesiog nebuvo šiltas, bet užtat negalėjo pasigirti senais riešutais kaip antrasis. Pasenę riešutai, kai oksiduojasi riebalai, įgauna specifinį nemalonų skonį, tad rasti jų lėkštėje nėra geriausias dalykas.
Šešiese sumokėjome 314 Lt ir arbatpinigius, įskaitant ir tą šilto putojančio vyno butelį.
Aš labai norėjau, kad man patiktų. Nebūčiau rengęs ten mylimos tetos gimimo dienos, jei būčiau tikėjęsis, kad bus blogai. Man pačiam gali būti visaip, bet saviškiams aš noriu geriau. Bet, deja, nepavyko. Pasiruošimo stoka, pradedančiųjų aptarnavimas ir virtuvė, siūlanti nuo blankių patiekalų iki broko, palieka tik viltį, kad ateityje jie susitvarkys.
Dvi žąsys iš penkių.
