Ne dėlto, jog man senajame buvo kažkas blogai, bet dėl to, jog tiek pačiam šefui, tiek visai komandai atsikvėpti nuo darbų – visada į naudą. Ne veltui pavasarį rekomenduojama persodinti gėles: arba tik nauja, arba atšviežinta žemė padės pražįsti naujais žiedais.
Pirmas įspūdis - puikiai nusiteikę darbuotojai
Su žavia gero maisto megėjų ir ragautojų komanda lankomės ir ragaujame šefo Šarūno Paškausko patiekalus iš atnaujinto meniu į naują vietą arčiau Rotušės, Savičiaus g., persikėlusiuose “Druskos namuose”.
Tikriausiai nieko nenustebinčiau teigdama, jog pirmas įspūdis reiškia labai daug. Ir man jis “Druskos Namuose” buvo tikrai labai geras.
Tik įėjus pasitinka besišypsantis ir puikiai nusiteikęs personalas – iškart kuriama gera emocija. Draugiškai palydi prie rezervuoto staliuko bei aprodo naujai įrengtas patalpas.
Apsižiūriu – viskas dar tyrai švaru ir nauja! Mielas, neperkrautas ir tvarkingas interjeras. Žinoma, jaukių detalių galėtų būti ir daugiau, bet visos jos atsiranda su laiku – tai po kokio įsimintinesnio renginio, apsilankymo užsienyje ar sendaikčių turguje.
Svarsčiau, kas įkvėpė tokiam interjerui – šiek tiek skandinaviško minimalizmo, šiek tiek angliško snobizmo, o reziumuojant galima pavadinti – tipišku europietišku restoranėliu. Gal net tiesiog tipišku vilniečių restoranu. Kodėl? Nes tipiški vilniečiai mėgsta tokias vietas – kur per daug neįpareigoja oficialumas, kur vyrauja neperkrautas interjeras, malonus aptarnavimas, gera vyno korta, kokybiškas maistas ir jokios apsimestinos vaidybos.
Tik pravėrus duris, neįmanoma nepastebėti atviros virtuvės, kurioje šypsosi šefas Šarūnas. Stovi sau naujoje švarioje ir žymiai didesnėje nei prieš tai buvusi virtuvėje. Švyti su nauja apranga. Būtent naujuose “Druskos namuose” įrengta atvira virtuvė.
Ne pati didžiausia ir dalis jos pasislėpusi už sienos, bet vis tik atviro gaminimo koncepcijos stengiamasi laikytis. Šarūnas Paškauskas, geras mano pažįstamas, su kuriuo ne kartą teko dirbti specialių vakarienių ir renginių metu. Šarūnas daug metų praleidęs besidarbuodamas skirtinguose Londono restoranuose: Bellamy’s, 2AA, Arbutus, Bluepring Café, ruošė pietus ir vakarienes Madonnai, Guy Rittchie, žymiems įvairių verslo sektorių atstovams, pačiai Anglijos karalienei, čia, Vilniuje, dažnai merui Artūrui Zuokui bei jo svečiams (juk “Druskos Namai anksčiau buvo įsikūrę kone mero namų kieme).
Kadangi Šarūno patiekalų ir kulinarinių šedevrų esu ragavusi privačių ir specialių renginių metu – nedrįsčiau abejoti jo kompetencija. Ypač mėsai. Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, jog Šarūnas laikomas vienas geriausių mėsos specialistų. Daug nekalbėję – pradėkime vakarienę.
Vakarienės startas - ungurio putėsiai
Kaip ir priklauso visos vakarienės kokybei palaikyti atkreipiu dėmesį, jog parinktos profesionalios "Riedel" taurės – vyną gerti bus skanu. Peržvelgus vyno kortą – džiugu, jog joje galima rasti vyno pradedant nuo aperityvui skirto baigiant ties lengvai priderinamu prie kiekvieno vakarienės patiekalo ir, aišku, dižestyvo.
Vyno pasiūla nėra didelė, bet pakankama neperkrautam restorano meniu. Beje, alaus čia nerasite. O gal jo visai ir nereikia, kai yra gero vyno?
Startuojame su ungurio putėsiais ir gardžia duonele. Putėsiai visiems labai greitai dingsta nuo stalo – mūsų ragautojų tarpe jiems abejingų neliko.
Toliau atkeliauja skumbrės užkandis, ruoštas druskoje su skaldytų kviečių, petražolių, paprikų bei pomidorų garnyru. “Kaip gi be gamybos druskoje, juk mes “Druskos namuose””, pagalvoju tik padavėjai pristačius šį užkandį.
Man labai patiko skaldytų kviečių idėja ir visa patiekalo koncepcija nukėlė į turistinį žygį miške, kai įsimeti konservų su skumbre ir pomidorais, o kad būtų gurmaniškiau – pasibarstai iš savo daržo šviežiai skintomis petražolėmis ir drąsiai maišai su ant laužo ruošta kareiviška koše. Maloniai nustebino ančiuviai: "looks like silkė, tastes like kilkė".
Išradingumui nėra ribų: ragavome jaučio kaulų čiulpų
Kitas ragautas ir labai jau ‘trendinantis’ reikalas – jaučio kaulų čiulpai. Jie gan riebūs, bet šefo paprastam išradingumui nėra ribų: kaulų čiulpai pateikiami su sūdytais agurkėliais, stambia druska ir krienų degtine.
Ši puikiai subalansuoja visą skonį ir užmuša riebumą. Toliau ragaujame keptus šprotus su naminiu majonezu. Puiki ir sveikintina idėja prikelti naujam gyvenimui šprotus. Nes tikriausiai dauguma nežino kito šprotų skonio išskyrus šprotų iš konservų.
Tuomet seka visa eilė pagrindinių patiekalų. Kone didžiausią įspūdį palieka aviena ir arkliena. Aviena labai įnoringa mėsa, kurios kvapo ir skonio kiti tiesiog nelabai "perneša".
O mes net nesupratome, kad ten ji – paruošta labai teisingos tekstūros ir tiesiog tirpo burnoje. Patiekta su virtomis bulvėmis bei briedžiukų ir grietinėlės padažu, kuris nukėlė tiesiai pas mamą į virtuvę.
O ar kas išdrįsta siūlyti arklienos? Ji buvo pateikta su skrudintų bulvyčių stiliumi ruoštomis bulvėmis bei raudonojo vyno redukciniu padažu. Iš mūsų valgančiųjų verdiktas buvo priimtas vieningas – nesitikėjome, kad arkliena gali nustebinti gerąja prasme, o juk skamba nevisai patraukliai.
Galima atrasti ir ne tokios egzotikos: tuno filė, kuri patiekiama su stiklinių makaronų salotomis, pomidorais, mangu ir laiškiniais svogūnais ar antrekoto su apkepintais smidrais ir "hollandaise" padažu. Pastarieji du patiekalai man gal net labiau patiko nei egzotiniai, nes mėgstant tuną nedaug kur gausi gerą šviežią kepsnį, o gerai paruošti ‘hollandaise’ padažą – irgi yra šioks tioks darbas.
Šokoladinis kremas su druska? Kodėl gi ne
Kad nepasirodytų mažai ir iki galo būtų įvertintas visas meniu – desertų eilė. Šefo Šarūno Paškausko baltojo šokolado sūrio pyragas su vanilės sirupu nebuvo naujiena, nes būtent jį buvau pasirinkųsi vieno vakaro restoranui “Social Affair”.
Nei prikibsi, nei atimsi – geras sūrio pyragas. Mango parfait su braškių piurė, bazilikų padažu ir saulėgrąžomis – gaivu ir vaisiška. Bet labiausiai mums visiems patiko šokoladinis kremas su trumų druska ir aliejumi. Turiu savo nuomonę apie trumų druska – su ja nieko nesugadinsi, o be jos padaryti gerai yra sunkesnis darbas.
Bet kaip gi desertas be druskos “Druskos namuose”?
Tokia ilga ir skani degustacinė vakarienė baigėsi taip pat ilgomis diskusijomis apie padažų gamybą, apie tai, kokių ingridientų trūko, kokių buvo per daug. Nes tobulumui ribų niekada nėra, bet kad “Druskos namai” pražydo iš naujo – teigiu drąsiai. O kainos? Kainos nėra pačios mažiausios, bet ir nesikandžioja. Juk kokybė kainuoja.
